Sveika, Gabriele. Atstumas – visada yra išbandymas santykiams. Žinoma, jis yra skausmingas, kankinantis. Jei mylite vienas kitą, branginate, kitaip ir būti negali: norisi, kad mylimas žmogus būtų šalia, norisi jį matyti, girdėti, uosti, liesti… Aišku, joks „Skype“ niekada to neatstos.
Virtualus bendravimas – raštu ar vaizdu – yra tarsi gyvo, tiesioginio bendravimo pakaitalas, ir vis dėlto negali jo pakeisti. Mylimo žmogaus veidas, rodos, čia pat, ekrane, juokiasi ir kalba, bet kaip tik dėl šio „gyvumo“ ilgesys tik dar juntamesnis, tik dar aiškiau supranti, kad tu – čia, o jis – ten. Tokie jausmai kaip ilgesys, liūdesys, kad mylimasis toli – labai gražūs, šviesūs, tyri. Nereiktų jų labai vengti ir kratytis. Tiesiog pabandyk priimti, kad kurį laiką taip bus ir su džiaugsmu lauk kito jūsų susitikimo, kuris juk būtinai ateis.
Kita vertus, nereiktų ir labai leistis į tą liūdesį. Juk mokysitės ne amžinai, taigi, vieną gražią dieną, galėsite nebesiskirti. O dabar išnaudokite šį laiką svajonėms, gražiems pamąstymams, jausmams apie ateitį, skirkite dėmesio savianalizei, savęs ir pasaulio pažinimui, tobulėjimui.
Man atrodo, jog laiškai, skirtingai nei „Skype“, „neapgaudinėja“ ir nesistengia imituoti gyvo santykio, nesistengia maskuoti atstumo.Per tą išsiskyrimo laikotarpį dar gali pagalvoti, kaip tu manai, jauti, ar būtum su tuo vaikinu, jei abu gyventumėte Lietuvoje? Kaip tu įsivaizduoji jus kartu, gyvenančius tame pačiame mieste, galbūt net gyvenančius drauge vienuose namuose? Kokią matai jūsų ateitį? Ką žadi veikti po studijų, ką planuoja veikti tavo draugas? Gal tai padės tau ištverti atsiskyrimo laikotarpį?
Be to, man pasirodė, kad judviejų situacijoje visgi dominuoja „distanciniai“ bendravimo būdai. Gal nuskambės banalokai, bet, jei jau bandyčiau sugalvoti ilgesio švelninimo „receptą“, tai visų pirma į galvą ateina laiškai. Man atrodo, jog laiškai, skirtingai nei „Skype“, „neapgaudinėja“ ir nesistengia imituoti gyvo santykio, nesistengia maskuoti atstumo, nuotolio, ištrinti laiko skirtumo. Ypač, jei tai popieriniai laiškai, rašyti ranka, ir keliaujantys iki adresato kelias dienas ar savaites. Kaip tik todėl jie nenuvilia, visada elgiasi su tavimi sąžiningai, nežadėdami neįmanoma, bet pareigingai perduoda žinią. Tiesą sakant, tik laiške – jei pasiseks – gali parašyti tai, kas bendraujant gyvai nuskambėtų pernelyg pompastiškai, netikroviškai, pakylėtai, tai, kas vargiai įsitektų „Skype“ susirašinėjimo eilutėse ir trumpose frazėse, ką bemat užgožtų monotoniškai besišypsantys veidukai. Laiškas – jei išdrįsi – leidžia pabūti visiškai nuogam, be kaukių ir vaidmenų, pasakyti, suformuluoti tai, kas išties svarbu, visų svarbiausia, ko kitaip gal nepasakytum, neprisipažintum net sau. Ar reikia priminti, kad patys gražiausi meilės prisipažinimai gimė laiškuose?
Gal ir be mano patarimų susirašinėjate laiškais? Tuomet galiu tik pasidžiaugti už judu, nes pati esu patyrusi su niekuo nesulyginamą susirašinėjimo su mylimu žmogumi malonumą. Jei dar neišbandėte išsiskyrimo ilgesį gydančios laiškų terapijos, būtinai pabandykite. Garantuoju, kad kankinantį ilgesį netrukus pakeis vaikiškas nekantravimas keliskart per dieną tikrinant pašto dėžutę ar jaudinantis virpulys skaitant pirmąsias laiško eilutes tarsi senam holivudiniame filme „You’ve Got Mail“, ar matei?
