Tokio vyro, kuris taip rašytų, jaustų, iki tol niekada nebuvau sutikusi, tai buvo be galo romantiški, gilūs laiškai. Po mėnesio intensyvaus susirašinėjimo mes pagaliau susitikome. Iš pradžių viskas buvo nuostabu, bet gana greitai pasirodė, kad jis turi rimtų problemų. Jis pradėjo man skambinti dešimtis kartų per dieną, nesuprasdavo, kad aš užsiėmusi, kad dirbu, jei neatsiliepdavau – atakuodavo žinutėmis. Galiausiai ėmė laukti manęs prie namų, mašinos ir pan., keldavo pavydo scenas, neva aš su visais flirtuoju, koketuoju, prasidėjo nesibaigiantys pykčiai. Išsekus kantrybei pasakiau jam, kad daugiau taip negaliu ir noriu pabūti viena. Kurį laiką jis mane dar atakavo, bet galiausiai atsitraukė. Prieš porą savaičių jis vėl parašė man per „Facebook“ ir vėl viskas prasidėjo iš naujo: nuostabūs laiškai, atsiprašymai, kvietimas susitikti. Ką man daryti, aš vėl jaučiu, kad įsitraukiu, ar duoti jam dar vieną šansą? Rūta.
Sveika, Rūta. Ko gero, susidūrei su vadinamuoju meilės maniaku. Tokio asmens tikslas – apraizgyti meilės žodžių tinklu savo auką ir galiausiai patupdyti ją į narvą. Toks žmogus trokšta, kad jo mylima moteris neatsitrauktų nuo jo nė per žingsnį, gyventų jo gyvenimu, kvėpuotų tik juo, galvotų tik apie jį.
Apipildamas dėmesiu, šis vyras tikisi to paties, tik dar daugiau, t.y. besąlygiško atsidavimo, meilės, rūpesčio ir priklausymo tik jam. Tokiems žmonėms vaikystėje dažniausiai labai trūko besąlyginės meilės ir saugumo patyrimo iš savo tėvų, paprastai, motinos, tad vėliau jie visą gyvenimą ieško, kas galėtų užpildyti jų niekada neužpildomą tuštumą ir vienatvę, patenkintų nepasotinamą žvėrišką alkį. Meilės maniakas yra apsėstas iliuzijos, kad egzistuoja moteris – viena vienintelė ir nepakartojama, kuri atstos jam visą pasaulį, išspręs visas jo problemas ir negandas. Jis trokšta susilieti su savo mylimąja ir tapti viena nedaloma visuma.
Tokie žmonės jaučiasi kaip bejėgiai kūdikiai: pasimetę ir vieniši šaltame ir žiauriame pasaulyje. Ko gero, šis vaikinas iš pradžių tave idealizavo, matė tavyje tobulą būtybę, o jo svajonės jėga buvo tokia stipri, kad tu beveik taip ir pasijutai. Žinoma, tol, kol išpildei jo lūkesčius. Vėliau greičiausiai jį apėmė nerimas, kad tu gali pradingti, palikti jį, tada ir prasidėjo visi jo persekiojimai, priekaištai ir kaltinimai.
Tokie žmonės jaučiasi kaip bejėgiai kūdikiai: pasimetę ir vieniši šaltame ir žiauriame pasaulyje. Šiaip jie gali būti protingi, išsilavinę, turėti neblogą darbą, jie gali būti gerai įsitvirtinę socialiniame gyvenime, bet emocine prasme jie prilygsta mažiems vaikams.
Žinoma, Rūta, tu gali bandyti atstoti savo simpatijai tą tobulą moterį – mamą, tik ko gero, tai nelabai įmanoma. Idealizacija greitai virsta nuvertinimu ir agresijos pliūpsniu. Tu jau puikiai tą žinai. Jei suteiktum jam dar vieną šansą, galima lengvai prognozuoti tolimesnių įvykių seką. Ilgainiui tau vėl atsibos, tu vis labiau nirši ir norėsi nutolti, o jis vis labiau kabinsis į tave, pyks, sius, gal net keršys tau ir stengsis bet kokia kaina susigrąžinti buvusią simbiozę. Nebent tau pačiai patiktų toks gyvenimas: tarsi suptumeisi sūpuoklėse, kai šalta čia pat virsta karšta, rojus virsta pragaru ir pan. Jei nori ramesnio gyvenimo, lygiaverčių santykių, ko gero, teks sprukti nuo tokio gerbėjo. Sėkmės tau!
Jei turite Jums rūpimą klausimą, klauskite Ramunės seksas@15min.lt
