Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šokyje nuo vaikystės

A.Cholina
Asmeninio archyvo nuotr. / A.Cholina
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Penktadienio vakare Nacionaliniame dramos teatre vyksta „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimų iškilmės, kur Kultūros ministerijos įsteigtomis profesionalaus teatro meno kūrėjų premijomis ir atminimo ženklais apdovanojami nusipelnę meno žmonės. Kalbamės su šio renginio režisiere Anželika Cholina, 2007 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Ką jums reiškia „Auksinis scenos kryžius“?

Šiuo metu man svarbiau sukurti įspūdingą šios premijos įteikimo ceremoniją ir menininkų pagerbimo iškilmes. O mano asmeninis santykis į premijas jau senai pasikeitęs. Mene dirbi sau, tai saviraiška ir dažniausiai vertinti privalai save pats. Tik pats jauti kiek padarei ir kiek patobulėjai ir jokia komisija negali įlįsti į tavo vidų ir to pamatuoti. Jei menininkas turi vietą kito žmogaus sąmonėje, jeigu jis ryškiai egzistuoja aplinkoje ar jaučiamas ten jo nematomas buvimas, jis sukuria reikšmingus darbus, kuriuos veržiasi pamatyti kiti – tai ir yra didžiausias įvertinimas man. Dar didesnis įvertinimas tai yra tavo pasekėjų ir bendraminčių būrys, artistai, menininkai ir žmonės, kurie gyvena tavo mintimis.

Ar menininkai Lietuvoje pakankamai vertinami ir įvertinami?

Menininkų poreikiai šiais laikais labai skirtingi, ne visiems reikia tų pačių dalykų, todėl sunku spręsti. Daug tokių, kurie nori tik gauti, neadekvačiai sugebėdami atiduoti už tai, kad gavo. Aš kalbu apie meno finansavimą. Kiti dirba dėl premijų. Dar kiti kuičiasi savo kūrybinėse laboratorijose ir beveik neišeina į dienos šviesą. Todėl vieniems jų darbo įvertinimas yra jų kūrybos finansavimas, kitiems – premijų gausa, o tretiems – patalpų skyrimas ir kad juos paliktų ramybėje. Nors, geriau pagalvojus, dauguma turbūt yra tokių, kurie iš viso nežino, ko jie nori, nieko neveikia ir daug metų užima viskuo nepatenkintų poziciją. Reikia eiti dirbti ir nebus laiko galvoti apie įvertinimus (šypsosi).

Režisuojate ne tik spektaklius, bet ir įvairius renginius, pavyzdžiui „Mados infekciją“, „Auksinius scenos kryžius“ ir kt. Kuri režisūra jums priimtinesnė?

Renginių režisūra – malonumas. Man įdomūs kiti žanrai, kitos erdvės ir žmonės. Svarbu iš esmės suprasti, kad tu tai gali tai padaryti gerai ir kad tau tai nesvetima sritis. Kuo daugiau žmonių ir situacijų reikia suvaldyti ir įveikti,, tuo man įdomiau.


Per beveik 20 kūrybos metų, neminint smulkesnių projektų, sukūrėte 13 šokio spektaklių. Tai daug ar mažai?

Negalima vertinti ar tai daug, ar mažai. Svarbu kokie tie darbai. Mano darbai visi labai skirtingi, iki šiol šokami ir už jų kokybę aš visada galiu pasirašyti krauju.

Šokate nuo vaikystės. Ar kada nors buvote taip nusivylusi šokiu, kad norėjote jį mesti ir užsiimti kuo nors kitu?

Žinoma, kad ne. Jei taip būtų nutikę, aš nebūčiau dabar tuo, kuo esu. Man labai pasisekė, nes esu būtent šioje profesijoje. Niekada nesikankinau dėl pasirinkimo, niekada nedvejojau. Manau, kad dėl to anksti ir užaugau kaip kūrėja, nes aš ne po 12-os klasės pradėjau galvoti, kuo būsiu, bet jau nuo 4-erių metų intuityviai žinojau, kad kursiu šoki. Nuostabu, kad tai suprato ir mano tėvai, kurie ir atvedė mane į baletą (šypsosi).

„A|CH“ teatre dirbate kartu su seserimi Greta, kuri yra teatro direktorė. Ar darbas kartu netrukdo asmeniniams santykiams?

Mes juk nebūtume kartu, jeigu mums būtų blogai. Ji man labai padeda, be jos organizuotumo ir finansinių sugebėjimų aš jau seniai būčiau bankrutavusi. Ji sudaro man didžiulį komfortą, nes aš galiu tik kurti ir negalvoti, kiek kas kainuoja. Esu jai dėkinga, kad ji savotiškai pasiaukoja ir turi valios valdyti tą „neįdomiąją“ pusę, kūrybinę vietą užleisdama man.

Pasiūlykite mūsų skaitytojams antikrizinį receptą.

Galvoju, kad reikėtų negilinti krizės savo galvose patiems, išmesti apsėdimus ir, pavyzdžiui, ateiti į teatrą. Teatras juk veikia kaip bažnyčia. Išvalo galvą, užpildo kitomis emocijomis. Ir tada bus šviesiau. Ypač dabar norisi kartoti nenuilstant, kad gyvenimas yra tik toks, kokios yra mūsų mintys.

Ką veiksite šį savaitgalį?

O kada jis bus?! Aš ne sistemos žmogus. Savaitgalis man jau senai turbūt yra kiekviena diena (šypsosi).

 

Trumpai apie A.Choliną.

Anželika Cholina gimė 1970 m. liepos 30 d. Vilniuje. Choreografės kūrybos kelias prasidėjo 1991 m. dar besimokant Rusijos teatrinėje akademijoje.
Nuo 1998 m. A.Cholina yra Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos docentė, vadovaujanti aktorių - šokėjų kursui.
2000 m. A.Cholina su seserimi greta įsteigė „A|CH“ šokio teatrą.
A.Cholinos choreografinėje karjeroje – 5 vienaveiksmiai baletai, daugiau nei 50 choreografinių miniatiūrų ir 13 šokio spektaklių.
1996 m. A.Cholina apdovanota „Kristoforo“ statulėle už geriausią choreografiją balete „Medėja“.
2007 m. jai kaip geriausiai choreografei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už šokio spektaklį „Otelas“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką