Susitikti Stano kviečia į buvusioje gamykloje įsikūrusią nedidelę jaukią įrašų studiją. Darbas čia virte verda: įrašą kaip tik baigė jauna dainininkė Urtė, mums kalbantis į duris pasibeldė Stano choro solistė, atbėgusi įrašyti savo partijos. O kur dar nesibaigiantys telefono skambučiai... „Laimei, pats sau esu šeimininkas: kai noriu – dirbu, kai nenoriu – ne. Kartais, būna, sėdžiu namuose, žiūriu filmus ir net ragelio nekeliu. Bet po trijų savaičių darausi piktas, viskas aplinkui ima erzinti, tada suprantu: metas grįžti į studiją“, – šypsodamasis darbo ypatumais dalijasi Stano.
Išgyveni pašėlusį laikotarpį: šalia visų darbų dar apsiėmei vadovauti chorui. Matyt, labiausiai dėl to kenčia šeima?
Blogiausia, kad sūnus užmiega dešimtą vakaro, o man tik vienuoliktą baigiasi choro repeticija, tad vakarais jo nematau. Rytais pabūname tik valandą, nes tenka lėkti į studiją. Bet toks gyvenimo ritmas – laikinas. Be to, stengiamės rasti kitų išeičių pabūti kartu.
Burdamas tarptautinį chorą parodei, kad mėgsti iššūkius, antraip galėjai nueiti lengvesniu keliu: surinkti puikiai dainuojančius atlikėjus ir stebinti žiūrovus profesionalumu.
Didesnis iššūkis tai, kad apskritai apsiėmiau vadovauti Vilniaus chorui. Iš patirties žinojau, kad vilniečiai tokiuose projektuose nebalsuoja. Dalis jų – inteligentai, kurie žiūri „Discovery“ ar „National Geographic“, o vietoj popmuzikos renkasi rimtus koncertus, festivalius, ir aš juos už tai gerbiu. Tačiau kita bėda – sugadintas žmonių identitetas: retas mano, kad Vilnius – jo miestas, kurį reikėtų palaikyti. O mažytė dalelė, kuri vis dėlto žiūri panašius projektus kaip „Chorų karai“ ir išties myli Vilnių, jaučiasi bejėgė ką nors padaryti, todėl net telefonų į rankas neima.
Mūsų choro nariai nepaprastai skirtingi: jauniausiam – penkiolika, vyriausiam – šešiasdešimt penkeri, o ką kalbėti apie įvairias tautybes, religijas, mentalitetus, įsitikinimus. Pamaniau, jei jau vilniečiai nebalsuos, gal už mus sirgs kitataučiai (juokiasi)? Bet pagrindinė priežastis suburti tarptautinį chorą buvo nenoras kartotis, be to, pats užaugau mokykloje, kurioje mokėsi įvairiausių tautybių vaikai.
Retas mano, kad Vilnius – jo miestas, kurį reikėtų palaikyti. O mažytė dalelė, kuri vis dėlto žiūri panašius projektus kaip „Chorų karai“ ir išties myli Vilnių, jaučiasi bejėgė ką nors padaryti, todėl net telefonų į rankas neima.
Vadinasi, susikalbėti su kitataučiais moki?
Didžiausia problema, jei taip galima pavadinti, – ne kalba, o mentalitetas ir religija, į kuriuos negali neatsižvelgti. Pavyzdžiui, per vieną repeticiją priėjusi moteris paprašė pastatyti į kitą vietą. Mat ji ir priešais stovintis marokietis – musulmonai, o pagal jų papročius moteris negali stovėti vyrui už nugaros. Kai siuvome chorui drabužius, sužinojau, kad viena mergina taip pat yra musulmonė ir kad negali apnuoginti nei rankų, nei kojų, o ant galvos privalo turėti apdangalą.
Būna ir kuriozinių situacijų... Žinojau, kad kuo arčiau pusiaujo žmogus gyvena, tuo įdomiau žiūri į vėlavimus ir, atvirkščiai – kuo labiau šiaurietis, tuo punktualesnis. Kartą viena mergaitė į repeticiją, prasidedančią aštuntą vakaro, sugebėjo atvažiuoti pusę vienuolikos. O kur dar choristų sugebėjimai pasiklysti, nuvažiuoti autobusu į priešingą pusę (kvatojasi)! Žinoma, visa tai chorui suteikia išskirtinę spalvą, o mums patiems – pažinimo džiaugsmą.
Repetuojate senojoje tavo mokykloje, tad jau spėjai pasitikrinti, koks sentimentalus esi?
Atėjau, bet senosios savo mokyklos neradau nė mažiausio lopinėlio, nė vienos plytos – dabar ji tokia graži, sutvarkyta, blizganti. O juk ką mokykla reiškia buvusiam mokiniui? Pirmiausia tai – prisiminimai. Pirmas bučinys, muštynės, pralaimėjimai žaidžiant fantikais... Pamenu, mokyklos kieme po gluosniu buvau net „lobį“ užkasęs, bet medį nupjovė ir dabar nežinočiau, kur to „lobio“ ieškoti (juokiasi). Tad, mokyklų direktoriai, jei tik galite, bent vienos patalpos nelieskite ir įkurkite joje, pavyzdžiui, muziejų.
Mokyklos laikų grupė „Labas“, vėliau – „Delfinai“, dabar – saldžios dainos merginų grupėms. Romantiškumas, lyriškumas, kartais – naivumas ir pasiseiliojimas iš tavo kūrybos nedingo.
Aišku, nedingo, tačiau neretai seiliojantis kyla noras ir pakvailioti, pašėlti. Turbūt geriausias to pavyzdys – Luko ir Godos Alijevos albumo antroji pusė, kurioje, oi, kaip užsinorėjau išsirėkti ir išsikeikti.
Gerumas, naivumas – prigimtiniai dalykai. Kita vertus, kiekvienas pasirenka elgesio modelį ir pagal jį bendrauja su pasauliu. Vieni būna agresyvūs, viską daro, kad jų bijotų, kiti tuo pat metu yra geri ir švelnūs, visi jų gaili. Šitokiai mano kūrybai įtakos turbūt turėjo bandymas prisitaikyti prie visuomenės. Kai buvau atvežtas į Lietuvą ir paliktas gyventi, nusprendžiau, kad būtent taip elgdamasis lengviau prisitaikysiu. Gėris, manau, turėtų būti kiekvieno gyvenimo tikslas, tik tai įprasmina žmogaus gyvenimą. Ne namas, ne medis, net ne vaikas, nors jis – taip pat labai svarbus.
O gal užtenka tiesiog niekam nelinkėti ir nedaryti bloga?
Tai – lengviausias būdas būti geram (juokiasi). Juk nesunku nepraeiti pro šalį, jei kam nors sunku, nebūti abejingam ir pasistengti gėrio išmokyti savo vaiką.
Tau tai lengvai sekasi? Apskritai naują – tėvo – vaidmenį lengvai prisijaukinai?
Man nenutiko kaip kai kuriems tėvams: vaikas gimė – tėvas pasimetė. Su Indre žinojome, kad norime vaiko, jį planavome. Juk dėl to susituokėme, kūrėme šeimą – viską darėme taip, kaip turėtų būti. Todėl ir nebuvo baisu. Vienintelio dabar bijau – kad nežinosiu, kaip reikės išlikti su sūnumi atviram, kai jis pradės kalbėti, daug ką suprasti. Kaip reikės elgtis, kad tarp mūsų, neduok Dieve, neatsivertų praraja? Kaip likti su juo draugiškam, bet ir neperžengti sveiko draugiškumo ribų? Kita vertus, Ričardas auga, augu ir aš – manau, tikrai rasime bendrą kalbą.
Spėjai įsitikinti, kad ir tėvai turi ko pasimokyti iš savo vaikų?
Tėvai pirmiausia turėtų išmokti atsikratyti baimių: kaip bus, kai vaikas užaugs? Vaikai apskritai nieko nebijo – jie neturi baimės nusišypsoti ar baimės nugriūti. Jie tiesiog nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas. Manau, ir tėvams nereikėtų per daug mąstyti ir panikuoti.
Aišku, daug kas pasakys: lengva kalbėti, sunku padaryti. Ir pats tai žinau. Pamenu, sūnų išbėrė, po dienos – dar labiau. Nuvažiavome pas gydytoją, ji nusiuntė pas alergologą, dar vieną specialistą, išrašė antibiotikų receptą. Tada paklausiau gydytojos: „O prieš penkiasdešimt metų kas nors dėl tokios bėdos pas gydytojus būtų siuntinėjęs?“ Ji suabejojo: „Turbūt ne.“ Greičiausiai tiesiog būtų pasakęs „praeis“. Ir, tikiu, būtų praėję. Tačiau visuomenė keičiasi ir tiems pokyčiams, su jais atsirandančioms baimėms sunku pasipriešinti.
Iš pradžių žurnalistus įsileidi į vestuves, paskui jie prašo leisti nufotografuoti, kai laukiesi vaiko, dar vėliau – su vaiku. O šalia viso to kas nors būtinai pradeda kapstytis, aiškintis, kad gal vis dėlto nėra viskas taip gražu, kaip visi rašo.
Gimęs vaikas labai pakeičia moters gyvenimą, vyro – taip pat?
Aišku, pakeičia. Bet žiūrėdamas į save, o ir bendraudamas su draugais matau: šeima – tai dar viena natūralios raidos dalis. Keturiolikos pradedame žiūrėti į merginas, šešiolikos susirandame pirmą draugę, dvidešimt trejų ar ketverių imame kariauti su savimi ir pasauliu, po kurio laiko susituokiame, atsiranda vaikų. Visa tai – taip natūralu, kad net negalvoji, keičiasi gyvenimas ar ne. Niekada nebuvau užkluptas: nei kai vedžiau, nei kai gimė vaikas. Kiekvienam gyvenimo žingsniui buvau subrendęs. Dabar laukiu ir bręstu vidutinio amžiaus krizei (juokiasi). Beje, kada ji stukteli? Keturiasdešimties? Bus įdomu...
Tikėkimės, žmona šio interviu neskaitys...
Kas jau kas, o žmona tikrai skaitys (juokiasi).
Jei rimtai, manau, krizės – vyrų ir moterų, šeimos ir darbo – tik silpnų žmonių bandymas pateisinti savo bejėgiškumą. Pasakai: „Man – krizė“, ir nebesi kaltas. Šeimoje kas nors negerai vyksta, bet pasižiūri: oho, gi rimtai – treji metai nuo pažinties prabėgo! Bėda iškart randa pateisinimą.
Juk nežinai, ar jūsų su Indre ta pati trejų metų krizė neištiks...
Na, bent trejų metų krizė mums tikrai nebegresia – kartu esame kur kas ilgiau. Nesakau: mūsų santykiai tikrai nėra rožėmis kloti, bet viskas mums gerai.
Šeimos gyvenimą slepi po devyniais užraktais. Turi tam svarių priežasčių?
Nemanau, kad įmanoma išsaugoti šeimą gyvenant viešumoje. Čia kaip su choru: iš pradžių leidi choristams patiems išsirinkti dainą, tada patiki sugalvoti choreografiją, bet galiausiai pamatai, kad iš to nieko gero neišeina. Taip yra ir su asmeninio gyvenimo viešinimu: iš pradžių žurnalistus įsileidi į vestuves, paskui jie prašo leisti nufotografuoti, kai laukiesi vaiko, dar vėliau – su vaiku. O šalia viso to kas nors būtinai pradeda kapstytis, aiškintis, kad gal vis dėlto nėra viskas taip gražu, kaip visi rašo. Kuo daugiau leidi, tuo žurnalistai labiau linkę peržengti ribas, bet kai tampi viešu žmogumi, trauktis nebeturi kur. Jei atrodo, kad esi pernelyg viešas, dėl to gali kaltinti tik save. Mielai bendrauju su žurnalistais, bet kalbu apie tai, kas man atrodo svarbu ir, mano galva, gali įkvėpti kitus.
Daug pastangų kainuoja slėpynės su žiniasklaida?
Tikrai su Indre neužsiimame nesąmonėmis – nei slepiamės, nei lendame į akis. Ramiai einame, kada ir kur norime. Ir niekada nepulčiau stresuoti, jei kas nors su šeima gatve einančius nufotografuotų.
Galbūt elgčiausi kitaip, jei dėmesio ir populiarumo nebūčiau atsikandęs praeityje. Kas žino, jei dirbčiau firmoje vadybininku ar būčiau filologijos studentas, galbūt taip pat degčiau nežmonišku noru pakliūti į spaudos puslapius? Nespjaunu į tai ir tikrai nesakau, kad viešuma – blogai. Tiesiog dabar toks etapas: esu ne vienas, o mano šeima, žinau, nei dėmesio, nei viešumos netrokšta.
