„Vaikystės švenčių prisiminimai tikrai labai geri ir malonūs. Pats gražiausias būdavo ir tebėra Kūčių vakaras, kai susirenka visa šeima, močiutė, giminaičiai. Būna labai jaukus, šiltas ir paslaptingas vakaras. Kai buvau maža, per Kūčias būdavo žaidžiami įvairiausi žaidimai, šieną traukdavom. Vaikams tikrai būdavo labai įdomu“, – portalui Žmonės.lt savo prisiminimus pasakojo Greta.
Mergina pasakojo, kad Kalėdų ji neįsivaizduojanti be tikros eglutės: „Mūsų šeimoje visada puošiama tikra eglutė, nuo kurios pakvimpa visi namai. Kalėdos be mišku kvepiančios eglės – ne Kalėdos. Dabar aš pati jau nebeturiu tiek laiko, tai eglutę papuošia mama.“
„Kalėdų rytą su broliu kuo greičiau lėkdavom tikrinti, kokios dovanos padėtos po egle. Bėgdavom besistumdydami ir lygindavom, kas daugiau dovanų gavo. Linksma vaikystė su broliu buvo“, – sakė trumpam į praeitį mintimis nuklydusi Greta.
Anot jos, ne tik iš miško atkeliavusi žaliaskarė yra būtinas Kalėdų atributas, bet ir įvairių rūšių silkė, patiekta ant šventinio stalo. Jai figūra itin besirūpinanti ir savo mitybą griežtai reguliuojanti mergina sakė niekaip negalinti atsispirti.
„Kalėdos be silkės – irgi ne Kalėdos. Nuo pat vaikystės esu didelė silkės mėgėja. Nors ją valgyti nelabai sveika dėl druskos, negaliu jai atsispirti. Atvažiuoju per Kūčias pas močiutę, o ten – silkė pataluose, silkė su svogūnais, su grybais – na, negi atsispirsi? Neįmanoma!“ – juokdamasi tikino Greta.
Brolis išdavė Senelio Šalčio paslaptį
Mergina pasakojo, kad puikiai įsiminė tą dieną, kai suvokė, jog Senelio Šalčio nėra ir kalėdines dovanas po eglute padeda tėvai. Apie tai ją „apšvietė“ ketveriais metais vyresnis brolis, išplepėjęs, kad tėvai į spintelę jau yra padėję jos išsvajotą ir Kalėdoms prašytą dovaną.
„Pamenu, labai norėjau Kalėdoms gauti vežimėlį lėlei. Mano brolis, išdavikas, sako – Greta, eik pasižiūrėk, kas spintelėje stovi! Tada ir supratau, kad dovaną nupirko tėvai. Truputį liūdna buvo, nes nuo tada daugiau ir nebetikėjau Seneliu Šalčiu“, – pasakojo Greta, tiksliai neatsimenanti, kiek jai tada buvo metų.
Mergina pasakojo, kad į darželį vaikystėje ji nėjo, užtat mokykloje noriai dalyvaudavo šventiniuose karnavaluose: „Aš pati pirma verždavausi deklamuoti eilėraščius, jokios baimės niekada neturėjau. Nuo pat pirmos klasės jau prašydavausi į sceną – eilėraščių sakyti, ar su Seneliu Šalčiu pašnekėti. Buvau labai drąsi.“
G.Lebedeva atsiminė, kad mokykloje jai labiausiai įsiminė du šventinių karnavalų vaidmenys – bjauriojo ančiuko ir gražuolės gulbės.
„Mano pavardė išvertus iš rusų kalbos reiškia gulbę. Mokykloje, atsimenu, man teko vaidinti bjaurųjį ančiuką, o kitais metais – gulbę. Tai taip juokinga, kai atsimenu, kad Lebedeva vaidino ančiuką ir gulbę“, – juokdamasi prisiminė Greta.
