Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stereotipai apie senatvę: nuo baimės suvaikėti iki „auksinio rudens“ idilės

Senutės
E.Jankausko/dienraščio „15 minučių“ nuotr. / Senutės
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Senatvė – neišvengiamas žmogaus gyvenimo etapas, kurio paprastai niekas nelaukia. Galbūt todėl savo mintyse ir vaizduotėje šį laikotarpį nuspalviname pernelyg baugiomis spalvomis arba, gindamiesi nuo egzistencinio nerimo, metamės į kitą kraštutinumą – artėjančios ateities idealizavimą.

Skaitytojų dėmesiui pateikiame dešimt visuomenėje populiarių mitų apie senatvę bei senus žmones, kurie dažnai prasilenkia su realybe.

1. Sendami žmonės supanašėja. Seni žmonės dažnai laikomi vienalyte grupe, jiems priskiriami tariamai universalūs bruožai ir savybės. Žili plaukai, raukšlės, priklausymas pensininkų luomui kuria įspūdį, kad senyvo amžiaus asmenys tarpusavyje yra labai panašūs. Iš tiesų yra priešingai. Per ilgą gyvenimą įgyta patirtis jiems teikia individualumo, unikalumo. Šį faktą patvirtina tiek sociologijos, tiek psichologijos tyrimai. Chronologinis amžius įvairiai veikia senėjimą, tad individualių skirtumų tarp senų žmonių ne ką mažiau nei kitose amžiaus grupėse.

2. Senatvėje žmonės suvaikėja. Šis įsitikinimas kyla iš klaidingo senatvės tapatinimo su liga. Lėtines ir ūmias ligas lydintys organiniai pakitimai nebūtinai susiję su natūraliai vykstančiu senėjimu. „Suvaikėjusį“ elgesį gali lemti įvairios traumos, infekcijos, neteisingas vaistų vartojimas, širdies sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai bei kiti negalavimai. Tiriant 60 metų ribą perkopusius žmones paaiškėjo, kad tik 2-3 nuošimčiai iš jų gali būti pavadinti „suvaikėjusiais“, tačiau net ir tokių asmenų būklę neretai galima pagerinti. Sunkių Alzhaimerio ar Parkinsono ligos atvejų paveikti stereotipai paskatina kai kuriuos ligonius „nurašyti“ kaip beviltiškus užuot suteikus jiems reikiamą pagalbą bei gydymą.

3. Senatvė yra ramybės laikotarpis („auksinio rudens“ mitas). Ši iliuzija užprogramuota populiariame posakyje „kai išeisiu į pensiją, tuomet pailsėsiu“. Realybėje paskutinis gyvenimo tarpsnis yra lydimas tiek objektyvių sunkumų, tiek subjektyviai suvokiamų grėsmių. Seni žmonės neretai baiminasi skurdo, prievartos, vienatvės. Tam tikrų pavojų tikimybė iš tiesų padidėja, pavyzdžiui, susilaužyti galūnes pargriuvus. Didesni gyvensenos pokyčiai susiję ir su išėjimu į pensiją, laipsnišku fizinių jėgų silpnėjimu. Teisingiau manyti, kad kiekvienas amžiaus laikotarpis atneša savus išbandymus, tad geriau į juos žvelgti kaip į neišvengiamą „gyvenimo druską“.

4. Seni žmonės nelinkę domėtis seksu. Seksualinis elgesys senatvėje pradėtas tyrinėti apie 1960 metus. Amerikiečių Viljamo Masterso ir Virdžinijos Džonson tyrimai paneigė seno žmogaus kaip belytės būtybės įvaizdį. Pasirodo, kad ir po menopauzės moterys gali džiaugtis lytinio gyvenimo teikiamais malonumais, jei tik deramai atsižvelgiama į tokius pokyčius kaip lėtesnis susijaudinimas bei kitus fiziologijos ypatumus. Lytinis gyvenimas senyvame amžiuje priklauso nuo bendros organizmo savijautos bei partnerių tarpusavio santykių.

5. Seni žmonės linkę laikytis savo senų pažiūrų. Kai kurie senyvo amžiaus žmonės iš tiesų pasižymi nelankstumu. Tačiau panašių užsispyrėlių yra ir kitose amžiaus grupėse. Tad ištikimybė senoms pažiūroms labiau priklauso nuo asmenybės bruožų nei nuo amžiaus. Net jeigu senyvo amžiaus žmonės jaučia ekonominius, socialinius ar fizinius suvaržymus, jie nepraranda gebėjimo prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkybių. O tam neabejotinai reikalingas tam tikras lankstumas ir gebėjimas reaguoti į naują informaciją.

6. Seni žmonės yra nekūrybiški ir neproduktyvūs. Šiam stereotipui paneigti užtenka prisiminti garsius asmenis, kurie net ir sulaukę garbaus amžiaus pasižymėjo išskirtiniu kūrybiškumu bei darbingumu. Antikinės Graikijos dramaturgas Sofoklis, lietuvių rašytoja Žemaitė, psichoanalizės įkūrėjas Zigmundas Froidas, tapytojas Pablas Pikaso, žmogaus teisių gynėja Eleonora Ruzvelt – tai tik dalis pavyzdžių, galinčių mus įkvėpti pilnaverčiam gyvenimui iki pat paskutiniųjų dienų.

7. Seniems žmonėms yra labai sunku išmokti ką nors nauja. Ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad mokymosi sėkmė nuo amžiaus nepriklauso. Susilpnėjusią atmintį atstoja įgyta patirtis, noras mokytis, sau keliami uždaviniai. Tad nenuostabu, kad vis labiau populiarėja trečiojo amžiaus universitetai, o senyvo amžiaus žmonės imasi mokytis vis naujų dalykų.

8. Sendami žmonės paprastai tampa irzlūs ir pikti. Pikčiurnų bei savo emocijų netvardančių žmonių neabejotinai galime sutikti ir kitose amžiaus kategorijose. Malonus, supratingas, pozityviai nusiteikęs asmuo greičiausiai toks išliks ir sulaukęs senatvės. O senyvame amžiuje tikriausiai galutinai išryškėja tos mūsų ydos, kurias anksčiau sugebėdavome kiek pridengti įvairiomis socialinėmis kaukėmis. Tad norint išvengti „seno niurzglio“ etiketės, susirūpinti reikėtų dar jauname amžiuje.

9. Dauguma senų žmonių yra izoliuoti ir vieniši. Senas žmogus dažnai vaizduojamas kaip vienišas ir kitų pamirštas asmuo. Vis tik toks paveikslas yra daugiau išimtis nei taisyklė. Tyrimais atskleista, kad du trečdaliai 65 ir daugiau metų sulaukusių žmonių nesijaučia vieniši, nes nuolat palaiko santykius su savo partneriu, vaikais, giminėmis, draugais ar pažįstamais.

10. Senatvėje žmonės labiau linksta į religiją. Nors Lietuvos bažnyčiose vyrauja garbaus amžiaus tikintieji, tačiau apskritai nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių religingumo priklausomybę nuo metų skaičiaus. Žmogaus santykis su religija paprastai susiformuoja daug ankstesniame amžiuje. Tad jeigu koks nors asmuo visą laiką vengė minčių apie dvasinius dalykus, mažai tikėtina, kad į juos atsigręš pasitikdamas savo gyvenimo saulėlydį.

Komentarai
Temos Baimė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką