Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Švedų rašytojas Henrikas Fexeusas: „Mes esame vienodai užprogramuoti žmonės – visų svarbiausias tikslas yra išgyventi“

Henrikas Fexeusas
Marc Femenia nuotr. / Henrikas Fexeusas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar įmanoma keliais žingsniais apsukti galvą bet kuriam priešingos lyties atstovui? O įtikinti pasielgti kitaip, nei ketino? Vilniaus knygų mugėje viešėjęs švedų rašytojas, kūno kalbos ir manipuliavimo meno žinovas Henrikas Fexeusas (42) tuo net neabejoja. Ir tikriausiai žino, ką sako, – jo knygos graibstomos ne tik Švedijoje.

Tokį ankstyvą šeštadienio rytą dauguma dar tik bando praplėšti akis, tačiau iš vakaro į Vilnių atskridęs populiariosios psichologijos knygų autorius (iš šešių į lietuvių kalbą išverstos net keturios) prie pusryčių stalo sėdi puikiai nusiteikęs ir bendrauja lyg senas pažįstamas. Gimtinėje jis tikriausiai negalėtų mėgautis ramiomis akimirkomis kavinėje, nes tuojau pat pradėtų varstyti smalsūs žvilgsniai, – Fexeusas yra populiarių televizijos laidų vedėjas, teisėjavo talentų šou, taip pat su psichologinės magijos turais keliauja po šalį.

Knygų, patariančių, kaip tapti laimingam per penkias minutes, niekada netrūko. Kuo jūsiškės skiriasi nuo kitų?

Dauguma populiariosios psichologijos knygų paremtos konkretaus jas rašančio žmogaus patirtimi ir neturi jokio mokslinio pagrindo. Principas paprastas – jei tiko man, gal tiks ir kitam. Bet dažniausiai netinka... O juk galima remtis ne vieno asmens patirtimi, tarsi atsijoti pelus nuo grūdų. Tai aš ir bandau daryti savo darbuose. Todėl, kaip juokauju, normalios populiariosios psichologijos knygos yra plonos, jas galima perskaityti per vakarą. Manosios – net šešių šimtų puslapių, tokių greitai neįveiksi.

Ar tai, kas tinka švedams, tinka ir lietuviams?

Kultūrinių skirtumų tikrai netrūksta. Tačiau mes esame vienodai užprogramuoti žmonės – visų svarbiausias tikslas yra išgyventi. Todėl bendravimo mechanizmai, apie kuriuos rašau, visur bus vienodi – nesvarbu, kokia kalba kalbi.

Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr./Henrikas Fexeusas
Mariaus Žičiaus/„Žmonės“ nuotr./Henrikas Fexeusas

Kas jus pastūmėjo gilintis į psichologiją?

Kiek atsimenu, man visada buvo įdomu, kodėl mes elgiamės vienaip, o ne kitaip. Gal todėl, kad mokykloje buvau ne visų mylimas vaikas, o tas, kuris nemoka prisitaikyti, įsilieti į kolektyvą ir neturi draugų. Tada ir pradėjau galvoti, kodėl taip yra, kuo aš skiriuosi nuo kitų. Tai buvo tarsi ilgo kelio pradžia: jame buvo ir mėgėjiškas teatras, ir psichologijos bei filosofijos studijos Stokholmo universitete, ir įvairūs darbai – prodiuserio, didžėjaus, vadybininko. Būdamas trisdešimt ketverių atsidūriau kryžkelėje ir nebežinojau, ką daryti toliau. Tada ir supratau, kad visą sąmoningą gyvenimą domiuosi žmogaus psichologija, protu, galimybėmis daryti įtaką aplinkinių elgesiui. Taip kilo mintis tapti... šoumenu – rengti pasirodymus ir sukurti iliuziją, kad galiu skaityti susirinkusiųjų mintis ir mokau juos skaityti manąsias.

Tarsi magijos teatras?

Nuo mažens domėjausi magija, buvau išmokęs triukų su kortomis ir skrybėlėmis. Vienu metu net norėjau tapti magu, tačiau ilgainiui supratau, kad tai nėra taip kieta, kaip atrodo. Net panašu į viešą masturbaciją: „Ei, pažiūrėkite į mane, aš jums kai ką parodysiu...“ Tačiau triukai su protu – visai kas kita... Juolab kad netrukus sulaukiau įtakingų kompanijų kvietimų ne linksminti, o skaityti paskaitas ir rengti seminarus. Ilgainiui atsirado ir knygos.

Liaudies išmintis byloja: batsiuvys – be batų... Ar žinios, kurias perteikiate kitiems, padėjo jums asmeniniame gyvenime?

Žinoma, taip! Esu įsitikinęs daugiau nei šimtu procentų, kad nebūčiau pasiekęs to, ką turiu, jei nežinočiau, apie ką rašau. Kaip pavyzdį galiu pateikti pirmąją savo santuoką. Mes draugavome, susituokėme, gimė du vaikai... Dabar suprantu, kad mūsų santykiuose viskas nuo pat pradžių buvo blogai, – tai rodė visi ženklai, tačiau jų nepastebėjau. Skyrybos mane užgriuvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus: kai žmona pareiškė, kad nori mane palikti, aš tik išsižiojau iš nuostabos: „Ką, mes turime problemų?“

Dabar tai skamba juokingai, tačiau tada taip neatrodė. Juolab kad kaip tik tuo metu mano karjera pradėjo kilti: visi skaitė mano knygas, buvau kviečiamas į televizijos laidas, skaityti paskaitų, mėgavausi dėmesiu seminaruose, nakvojau geruose viešbučiuose... Trumpai tariant, turėjau visas galimybes pasijusti žvaigžde ir pradėti skrajoti padebesiais. Tačiau namuose akimirksniu nusileisdavau ant žemės, nes vos pravėrus duris man būdavo įduodami du maži vemiantys, viduriuojantys ir dėmesio trokštantys vaikai: „Palakstei? Dabar tavo eilė jais pasirūpinti!“

Likote vienišas tėvas, tačiau vienas ilgai nebuvote ir dabar turite jau trečią sūnų...

Darbuose paskendusiam vienišam dviejų mažų vaikų tėvui ieškoti draugės nebuvo nei laiko, nei galimybių. Neturėjau ir teisės pasirinkdamas suklysti. Netgi buvau pradėjęs galvoti, ką iš turimų psichologinių žinių galėčiau panaudoti antrosios pusės paieškoms, kad procesas būtų veiksmingesnis. Deja, mano pastangų neprireikė – mudu su Linda susipažinome bare, būtent ji mane užkalbino pirmoji. Maža to, elgėsi kone pagal mano sukurtą priešingos lyties atstovo viliojimo planą! Nors ji iki šiol tikina norėjusi nupirkti tokius kaip mano marškinius broliui, giliai širdyje tikiu, kad buvo labai gerai išstudijavusi visas mano knygas...

Sutikote lygiavertę priešininkę.

Juokas juokais, bet mes tikrai nuolat intuityviai bandome daryti tai, apie ką rašau knygose, – skaityti kitų mintis ir daryti įtaką jų elgesiui. Vienintelis skirtumas – nežinodami kartais paspaudžiame ne tą mygtuką, kurį reikia, todėl triūsas nueina perniek. Savo ruožtu žinau ne tik, ką spausti, bet ir ko geriau neliesti, nes ištaisyti bendravimo klaidas kartais būna labai sunku. Todėl šventai tikiu, kad jei visi žmonės labiau gilintųsi į psichologiją, skaitytų mano knygas, bendrauti būtų daug lengviau ir maloniau.

Naujausią savo knygą „Nuostabus protas“ skyrėte tėvams. Kodėl?

Visas savo knygas kam nors skiriu, dabar atėjo eilė skirti jiems... Jeigu rimtai, tai jaučiuosi dėkingas tėvui, kad leido man tapti tuo, kuo esu. Kadaise jis svajojo, jog būsiu rimtas ekonomistas, didelės kompanijos galva. Deja, jo sūnus nei teise, nei ekonomika nesidomėjo ir skaitė per daug mokslinės fantastikos knygų. Nors tėvui tai labai nepatiko, jis sukandęs dantis mokėjo už visas mano užgaidas ir leido eiti savo keliu.

Henriko Fexeuso knygos viršelis
Henriko Fexeuso knygos viršelis

Ar psichologijos žinios jums padeda auklėti sūnus?

Vienuolikmetis Nemo yra labai bendraujantis vaikas ir tikrai neturi tokių problemų, kokių kadaise turėjo jo tėvas. Trylikamečiam Sebastianui nustatytas lengvas Aspergerio sindromas, todėl galiu garantuoti, jog mano žinios ir patirtis padeda suprasti, ką jis išgyvena, ir jam padėti. Juolab kad tikrai nesu iš tų tėvų, kurie leidžia vaikui pačiam kovoti su skriaudikais. Net jei užgauliojimai ne išrėkiami balsu, o pasakomi pašnibždomis. Puikiai prisimenu, ką reiškia atsidurti tokioje situacijoje pačiam. Be to, jauti, kada bendraudamas su vaikais gali paspausti, o kada juos turi tiesiog trumpam palikti ramybėje. Jauniausiam Milo nėra nė trejų, todėl kalbėti apie auklėjimą dar anksti.

Sulaukiate daug laiškų su prašymais padėti vienoje ar kitoje situacijoje?

Dauguma parašančiųjų yra skaitę mano knygas ir bandę pasinaudoti jose pateikiamais patarimais. Tačiau ne iki galo, todėl netrūksta ir komiškų klausimų. Esu sulaukęs ne vieno laiško, kuriame pasakojama, kad patinka mergina ar vaikinas, bet jos ar jo nedrįsta net užkalbinti. Vis dėlto pasinaudojus mano siūloma bendravimo technika pavyko tą asmenį suvilioti, ir dabar jie gyvena drauge. Visa tai išdėsčius laiške su siaubu klausiama: ką daryti toliau? Juk mano knygose apie tai nerašoma... Nesu terapeutas ar konsultuojantis psichologas, bet jaučiu atsakomybę už žmones, kurie skaito mano knygas, todėl stengiuosi padėti patarimais.
 
Planuose – dar viena knyga?

Dabar kuriu keistą mokslo tyrimais paremtą pasimatymų laidą televizijoje, ateinančiais metais pradėsiu turą po Švediją – tai bus rokenrolo stiliaus pasirodymai, kurie apims minčių skaitymą, iliuzijas, hipnozę ir kitus panašius dalykus. Ir tikrai žinau, kad kita knyga skirsis nuo dabartinių, – turiu daug idėjų ir mažai laiko.

Tai gal kada nors parašysite ir apie tai, kaip jo rasti?

Gera mintis, jau ne vienus metus ją turiu galvoje.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką