„Prie Kūčių stalo kas metai mūsų susėda vis mažiau. Devyni vaikai dirba Anglijoje. Ten ir anūkai. Turime jų dvidešimt du, o pasidžiaugti negalime. Jau lagaminus kraunasi ir dešimtas vaikas, kuris išsiveš dar vieną anūkėlį. Užauginome sveikus, gražius, darbščius vaikus. Spėjome pamiršti ir tą vargą, ir nepriteklių, kurį teko kęsti, kol vaikai augo. Dabar galėtume pasidžiaugti anūkais, bet Lietuvai mūsų vaikai nereikalingi. Nėra darbo, o jeigu ir dirba kuris vaikas, vos galą su galu sudurti tegali.“
Pati Zina, kuriai dabar penkiasdešimt šešeri, jau yra pensininkė. Jos pensija tesiekia 540 litų per mėnesį. Zenonas po trijų širdies operacijų jau keleri metai nedarbingas. Tokią neasocialios, bet darnios ir darbščios daugiavaikės šeimos istoriją išgirsime šį ketvirtadienį.
„Ar būtume patikėję, jei kas tą dieną, kai stojome prieš rusų tankus, būtų išpranašavęs, kad mūsų vaikai po dvidešimties nepriklausomybės metų bėgs iš Lietuvos, net nebežadėdami grįžti? Ar už tokią Lietuvą kovojome?“ – diskutuos laidos dalyviai.
Ir liks nustebinti tikro nemeluoto idealizmo. Antanas Sakalauskas, prieš devyniolika plikomis rankomis bandęs nustumti tanką, jo parblokštas, pervažiuotas, išsaugojo ne tik gyvybę, bet ir tikėjimą, kad Lietuva lyg pumpuras dar tik skleidžiasi, negalima viską iš karto turėti: „Tėvynė – lyg motina, ne visos mamos vienodai gražios, bet jos dėl to nenustoja būti mylimos.“
A.Sakalauskui dabar – penkiasdešimt septyneri. Jis išaugino penkis savus vaikus ir du įsivaikino, kai dėl streso, patirto Sausio tryliktosios naktį, jo žmona prarado kūdikį, kuris jų šeimoje būtų buvęs šeštas vaikas.
