Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V.V.Landsbergis: tikiuosi, krizė mus nuskaistins

V.V.Landsbergis sako, kad pasakas jis kuria remdamasis nūdienos aktualijomis.
BFL nuotr. / V.V.Landsbergis sako, kad pasakas kuria remdamasis nūdienos aktualijomis.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vytautas V.Landsbergis – vienas šį savaitgalį vyksiančios dainuojamosios poezijos festivalio „Purpurinis vakaras“ dalyvių. Tačiau šis žmogus yra ne tik muzikas, bet ir rašytojas, poetas, režisierius, visuomenininkas.

– Dalyvaujate bardų festivalyje. Ką jums reiškia muzika?

– Šis žanras labai svarbus, ypač Lietuvoje, kur vyrauja popkultūra. Dainuojamoji poezija yra aukštesnės prabos muzika, atliekanti ir šviečiamąjį, visuomeninį vaidmenį. Tarkim, a.a. Vytautas Kernagis savo dainomis ne tik išpopuliarino M.Martinaitį, S.Gedą, A.Vienažindį, bet ir nemažai prisidėjo prie Lietuvos laisvės idėjos. Jis drąsiai gali būti vadinamas Sąjūdžio šaukliu. 

Džiugu, kad šis bardų judėjimas plečiasi, kad jaunimas skaito poeziją, pagal ją kuria muziką. Gaila tik, kad jos per mažai girdisi radijuje ar televizijose. A.Siaurusevičiui siūlėme „bardų dainų dešimtuką“, atrodė, kad buvo lyg ir susidomėjęs šia idėja.

Man muzika yra laisvalaikis, saviraiškos būdas. Su draugais visada mėgdavome klausytis „bitlų“, „doorsų“ muzikos, po pamokų bėgdavome į V.Kernagio koncertus, paskui patys pradėjome kurti. Dabar su žmona Ramune ir kompozitoriumi Raimondu Rašpoliausku retsykiais padainuojame. Su jais pasirodysiu ir „Purpuriniame vakare“.

– Pats auginote penkis vaikus, dabar turite dar ir anūkų. Greičiausiai tai jus paskatino kurti, rašyti pasakas vaikams. Papasakokite, kaip gimsta pasakos.

Pasakos gimsta įvairiai. Kartais su vaikais vakare susėdę kalbamės, fantazuojame apie dienos įvykius, nesėkmes. Kokį nors bruožą ar nesėkmę perkeliame, pavyzdžiui, lapei, o paskui galvojame, kaip tai lapei būtų su tuo bruožu gyventi, kad jai sektųsi. Kaip jai pasikeisti. Bemaž visos pasakos gimsta iš tikrų įvykių. Neseniai baigiau rašyti antrąją knygą apie pelytę Zitą „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – tai ekologinė pasaka apie uraganą, kuris šiukšlėmis nukloja visą žemę. O pelytė žūtbūt užsispiria išgelbėti pasaulį. Ši pasaka gimė perskaičius sukrečiamą straipsnį, kad Ramiajame vandenyne plūduriuoja Europos dydžio šiukšlių sala. Pasakos rašomos atsižvelgiant į to laikotarpio aktualijas. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų nereikėjo pasakų ekologijos temomis, nes žmonės taip neteršė gamtos.

Be to, matant, kas vyksta Lietuvoje, darosi akivaizdu, kad turime išauginti kitokią vaikų kartą – atsakingesnę, sąžiningesnę, idealistiškesnę. Dabartinės vyresniosios kartos jau nepakeisi, tačiau galbūt galima pakeisti vaikus.

– Be muzikos ir rašymo, dar režisuojate.

– Taip. Mano pagrindinė profesija yra kino režisūra. Tačiau kinas vis labiau virsta laisvalaikio hobiu, nes tai labai maloni, itin brangi ir visiškai nepelninga sritis. Iš jos neišlaikysi šeimos, juo labiau Lietuvoje, kur labai sunku rasti pinigų filmams statyti. Teatre režisuoti lengviau, ten galima perkelti savo pjeses ar net kino scenarijus.

– Ilgai gyvenote Vilniuje, paskui persikėlėte į Anykščius. Kas paskatino tai padaryti ir kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Visų pirma buvo tokia ekonominė situacija, kad su didele šeima buvo sunku gyventi mieste. O mažame miestelyje gyventi daug pigiau. Kita persikraustymo pusė buvo labiau filosofinė. Arčiau gamtos žmogus labiau atsigauni, pailsi, o ir kurti čia lengviau. Čia greitai atgauni kūrybines jėgas, pasitikėjimą savimi. Provincijoje ir žmonės paprastesni, atviresni, nuoširdūs. Tačiau vėliau atsitiko taip, kad grįžome į Vilnių, o Anykščiuose gyvename tik savaitgaliais, per atostogas.

– Jūsų tėtis – žinomas žmogus. Kokie jūsų santykiai su juo, ar žinomumas turi tam įtakos?

– Mūsų santykiai pagarbūs ir geri, kokie ir turi būti tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvas jau nuo jaunystės stebėjo mano kūrybinius ieškojimus, patardavo, kur ir ką ne taip darau, kur galėčiau pataisyti. Aš jam irgi patardavau ir patariu politikos klausimais. Būna, kad kartais paklauso. Kartais stebėdamas iš šono gali geriau matyti viralo kokybę negu virdamas pačioje sriuboje.

– Pats irgi neliekate abejingas Lietuvoje vykstantiems įvykiams, esate visuomeniškas.

– Aš visų pirma galvoju apie savo vaikus. Nenoriu, kad jie gyventų tokioje Lietuvoje, kokia ji yra dabar. Tiesiog nenuleidžiu rankų. Kai paskaitau partizanų ar Stasio Lozoraičio užrašus, suprantu, kad visada Lietuvoje būdavo tokių žmonių, kuriems rūpėjo, kas darosi. Kurie nesikeikė, nenusigėrė, o veikė. Jie aukojosi ir negalvojo apie save, naudą ar panašiai.

– Manote, Lietuvai šiais laikais vis dar aktualu tai, ką prieš penkiasdešimt metų rašė partizanai?

Dar ir kaip aktualu. Pavyzdžiui, partizanų vado Dzūko dienoraščio fragmentas –  ar jo aktualumas pasenęs?

„Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas – samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...“

– Visi skundžiasi krize. Gal turite antikrizinį receptą?

– Svarbiausia – neprarasti ūpo. Lietuvoje yra buvę žymiai blogesnių laikų. Tačiau žmonėms tai puiki galimybė išmokti kitų darbų. Taip pat proga pamatyti, kad aplinkui yra gerų žmonių.  Kad ir Sausio 13-osios įvykiai. Iš  išorės viskas buvo labai tragiška, tačiau iš vidaus buvo šviesos, žmonės buvo vieningi. Tikiuosi, kad krizė ir mus išskaistins.  

Dosjė:

Vytautas V.Landsbergis gimė 1962 m. gegužės 25 d. Vilniaus universitete (VU) baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1987 m. išvyko į Tbilisį studijuoti kino režisūros Š.Rustavelio teatro institute.

V.V. Landsbergis raidę V. šalia Vytauto prisikabino 1980 m., kai studijavo VU ir spaudoje atsirado pirmosios eilėraščių bei straipsnių publikacijos. Taip Landsbergis jaunesnysis atsiskyrė nuo tėvo, kurio publikacijų taip pat spaudoje buvo.

V.V.Landsbergis eiles pradėjo kurti nuo pirmo kurso, o didžiausiu savo mokytoju laiko Marcelijų Martinaitį. Pagal šio poeto eiles V.V.Landsbergis dar ir dabar sukuria nemažai dainų. Šiuo metu jis jau yra sukūręs apie dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Parašė penkiolika knygų vaikams.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką