Žmonės važiuoja į Indiją ieškodami mistinių potyrių. Arba norėdami patvirtinti skeptišką požiūrį, kad dvasingumas ten seniai matuojamas rupijomis. Su kokia nuostata ir nuotaika jūs atsidūrėte Indijoje? Buvote indijafilė ar atvirkščiai?
Indijafilė nebuvau ir vaikystėje žiūrėdama indiškus filmus nesvajojau ten atsidurti, užtat fantazavau, kaip gelbėsiu pasaulį. Tam, mano galva, reikėjo važiuoti savanoriauti į Afriką. Tada močiutė supykusi sakė, kad tesivaikau egzotikos ir jeigu iš tiesų noriu padėti – yra vargšų Lietuvoje. Dar tais pačiais metais pradėjau dirbti Vaišvydavos senelių globos namuose.
Vasarą praleidau ten, o rudenį ištrūkau į Londoną. Afrika pasidarė prieinamesnė, bet mane visi gąsdino: „Jeigu jau nori pasižiūrėti skurdo, tai geriau – į Indiją, nes ten bent neišprievartaus.“ Anuomet kaip tik sklido gandas apie kažkur Afrikoje būrio vietinių išprievartautą turistę. Nieko apie Indiją neskaičiau, nesidomėjau. Paklausiau ten viešėjusio pažįstamo, ką būtina pasiimti, ir išsiruošiau tik su maža kuprinyte – rankiniu bagažu. Mėnesiui. Jaunystė...
Ką žinojote apie šią šalį? Sakoma, kad kiekvienas turi savo Indiją – galvoje ir širdyje.
Beveik nieko. Galvoje turėjau standartinius dalykus: šventos karvės, gražios moterys, Tadž Mahalas. Pirmą kartą vykdama net „Lonely Planet“ nesivežiau. Man atrodo, kad skaityti apie šalį prieš važiuojant į ją – tas pats, kas girdėti gandų apie žmogų prieš susipažįstant su juo. Atsiranda išankstinis nusistatymas, lūkesčių. O jeigu yra lūkesčių, gali būti ir nusivylimų. Be to, man neįdomu skaityti apie vietas, kuriose nebuvau: esu labai nekantri ir tik susierzinu, kad manęs ten dar nėra. Tad jei nusprendžiu ką paskaityti, tai anksčiausiai – jau pakeliui. Lėktuve.
Tada net nežinojau, kad į Indiją žmonės vyksta ieškoti tiesos ir šviesos. Pamenu, bičiulis paklausė: „Bet tu neieškai nušvitimo ir panašaus mėšlo?“ Papurčiau galvą, nors nesupratau, apie ką jis kalba.
Kone kiekviename „Lonely Planet“ leidinyje visas skyrius paprastai skiriamas saugumo rekomendacijoms ir patarimams, kaip elgtis, kad nieko nenutiktų. Ar nebijojote keliauti viena? Kiek laiko truko jūsų kelionė?
Bijantys vienatvės nebūna vieni – spiečiasi prie būrio, o ką jau kalbėti apie atostogas. Man atrodo, tai grynai charakterio bruožas: kai kas kviečiasi draugų pietauti, o aš esu iš tų, kurie restorane valgo vieni. „Keliauti vienai“ – reliatyvi sąvoka, ypač turint omeny Indiją. Nesiryžčiau savarankiškai traukti į kelių parų žygį per nuošalias džiungles ar miškus. Bet kur yra žmonių, mieste ar kaime, juk niekada nebūni viena. Tereikia perprasti vidinius kultūros kodus, papročius, skaityti kūno kalbą – čia ir yra pats įdomumas, kelionės esmė. Anglai turi posakį: „Nėra svetimų – tik draugai, su kuriais dar nesusipažinai.“
Mano klajonės po Indiją truko apie metus su pertraukomis. Nuo 2008-ųjų ten grįždavau kasmet. Pirmą kartą buvo penkios savaitės. Paskui – keturios savaitės. Vėliau – pusė metų. Du mėnesiai. Trys mėnesiai. Taip išėjo...
Žiūrėdama atgal kartais pykteliu ant savęs už kelionės plano neturėjimą. Atrodo, jei būčiau žinojusi štai tą ir aną, būčiau galėjusi įsitraukti į kokią nors naudingą veiklą. Tačiau dabar turbūt jau esu priklausoma nuo smalsaus nerimo: o kas bus toliau?
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
