Išskirtiniame pokalbyje su „Laima“ maestro Andre Rieu priverčia patikėti, kad gerumas – ne silpnybė! Ir visai nenuobodu.
Interviu Vokietijos televizijai esate sakęs, kad ketinate gyventi iki 120 metų. Ar jūsų planai nepasikeitė? O gal atradote kokių nors naujų būdų, kaip pasiekti tokį garbų amžių?
Mano močiutė gyveno iki 102 metų. Mamai, kuri dar gyva ir labai aktyvi, jau 94 metai. Taigi, šeima turi gerų genų. Neradau jokių naujų būdų pasiekti savo tikslą, bet stengiuosi gyventi ir valgyti taip sveikai, kaip įmanoma. Kai esame gastrolėse, visada galime rinktis iš dviejų rūšių mėsos, dviejų – žuvų, vegetariško patiekalo, daugybės salotų. Taip pat daug sportuoju, mano kambaryje net yra bėgtakis. Tačiau svarbiausias dalykas – optimistinis požiūris į gyvenimą. Aš nežinau, ar sulauksiu 120 metų, bet esu pasirengęs pamėginti. (Juokiasi.)
Jeigu turėtumėte herbą, kas jame būtų atvaizduota?
Labai įdomus klausimas... Gal smuikas? Mastrichte turiu nedidelį prancūziško stiliaus sodelį: jame visi augalai apkarpyti karališkosios lelijos (Fleur de Lis) forma kaip gražiuosiuose Versalio soduose. Taigi – tai galėtų būti prancūziška karališkoji lelija ir smuikas...
Papasakokite daugiau apie pilį prie Mastrichto, kur yra jūsų namai. Kaip ji atsirado jūsų gyvenime?
Vaikystėje labai mėgau Tintino nuotykius. Vienas iš jo istorijų personažų, profesorius, turėjo gražią pilį. Nuo to laiko aš irgi norėjau tokios! Seniausia namo dalis statyta 1452 m. Manoma, kad garsus prancūzų muškietininkas D’Artanjanas mano virtuvėje valgė savo paskutinius pusryčius. Marjorie ir aš pirkome ją dalimis kelerius metus ir dabar mums priklauso visas pastatas ir sodas.
Jūsų muzika žmonėms teikia daug laimės ir jūs pats scenoje atrodote įkūnytas džiaugsmas. O koks jūs namie? Kaip atrodo Andre Rieu, praradęs kantrybę?
Cha cha, šito reikėtų klausti mano komandos. Manau, kad aš niekada iš tikrųjų nebūnu piktas. Harmonija – kalbant ir apie privatų gyvenimą, ir apie darbą – man be galo svarbi, be jos negalėčiau dirbti. Bet aš tikrai galiu būti labai nekantrus. Nekenčiu laukti – žmogaus ar įvykio. Ir pats visada pasirodau laiku. Toks laukimas – absoliutus laiko švaistymas, o laikas man labai brangus, nes jo turiu mažai. Bet aš niekada nebūnu piktas. Ar bent jau nebūnu ilgai.
Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.
