Norite pasakyti, žmonės laidą priima už gryną pinigą, mano, kad baras tikrai veikia?
Kai tik spaudoje pasirodė laidos „Baras „Pas Violą“ anonsas, sulaukiau pažįstamų ir net artimų giminaičių skambučių. „Tu ką, visai proto netekai?! Sunkmečiu barą atidarai ir dar Vilniuje? Pamatysi, ištiks Dainos Bilevičiūtės likimas!“ – rėkė vienas per kitą man tiesiai į ausį. Kiekvienas savaip protino, aiškino gyvenimo tiesas ir nenorėjo girdėti, kas ir kaip.
O prieš kelias dienas vėl sulaukiau skambučio. Moteris teiravosi, kokiu būdu ji galėtų rezervuoti staliuką „Bare „Pas Violą“. Amo netekusi daviau mūsų laidos režisierės telefoną. Retas atvejis, kad prarasčiau kalbos dovaną – nenorėjau įžeisti žmogaus.
Ar tikrovėje norėtumėte turėti savo barą?
Jei yra baras, vadinasi, turi būti ir alkoholio. Neee (pakraipo galvą). Va, jeigu gyvenčiau Ispanijoje, žiauriai norėčiau atidaryti nedidelę arbatinę. Kepčiau skanias šviežutėles „bulkutes“, sukurčiau jaukią aplinką. Tokią, kurioje kiekvienas atėjęs pasijustų it namie, išsipasakotų ir išeitų palengvėjusia „dūšia“, patenkintas. Dabar visi tik kalba, bet niekas nenori klausytis. O juk kada žmogus nurimsta? Kai yra sotus arba laimingas. Tačiau prasta iš manęs būtų verslininkė...
Kodėl?
Gimęs be sparnų neskraidysi... Ko jau ko, bet verslininkės gyslelės neturiu. Šito Dievulis pašykštėjo (juokiasi). Nemoku taupyti, skaičiuoti, planuoti... Esu labai nepraktiška. Išleidžiu daugiau nei turiu. Net nežinau, kiek kokia duona kainuoja, kurioje parduotuvėje pigesnis tualetinis popierius. O kaimynės žino. Visi prieš pabrangimą benzino prisipirko, tik aš taip nemoku.
Va, prieš kelias dienas vienas pažįstamas atėjo ir sako: „Taip reikia šimto litų, ar galėtum paskolinti?“ Nė nemirktelėjusi atsegiau piniginę, žiūriu – devyniasdešimt litų. Padaviau, o paskui pagalvojau, kad man teliko keturi litai. Aha, mąstau, ar prisipyliau benzino, ar jo užteks, kad grįžčiau namo iš Vilniaus į Subačių. Rankinėje obuolį radusi apsidžiaugiu – badu nemirsiu. Kaip sakoma, gera dūšelė, plika subinėlė. Tokia aš esu. Kokia iš manęs verslininkė?!
Vyras turi būti protingas ir kultūringas. Jeigu neturi apie ką kalbėtis su savo žmogum, jis nesupranta tavęs iš pusės žodžio, aleliuja.
Ar žmonės nesinaudoja jūsų gerumu?
Ne, nemanau. Jei duodi, niekada nelauk atpildo, padėkos. Kitaip geras darbas nieko vertas. Pastebėjau, kad kuo daugiau duodi, tuo daugiau grįžta.
Likimas man ne kartą sunkiu momentu atsiuntė gerų žmonių. Daug kas yra padėję. Praėjusieji keleri metai buvo ypač sunkūs. Bėda po bėdos smaugė: tėtis sunkiai susirgo, automobilį pavogė, su antruoju, už kurį bankui dar turėjau mokėti, papuoliau į avariją (jei ne oro pagalvė, manęs jau nebūtų), teko ir kaimynams buto remonto išlaidas padengti, nes apliejome vandeniu. Galiausiai mano pačios sveikata sušlubavo. Skydliaukę išoperavo, paskui dar cukraligę diagnozavo. Tačiau kiekvieną išbandymą priimu kaip gyvenimo pamoką.
Kaip net sunkiausiais gyvenimo momentais pavyksta neprarasti optimizmo?
O tai ką?! Jei raudosi, pinigų daugiau atsiras? Sveikatos? Nė velnio. Iš prigimties esu optimistė. Be abejo, kartais būna taip sunku, tokia juoda neviltis apima, kad nors stauk. Bet greičiau apsiverkiu žiūrėdama „Bėdų turgų“ – kitų man labiau gaila nei savęs.
Smagu, kad dar kažką galiu užkrėsti optimizmu, nes žinau, jog geriausias depresijos priešnuodis – humoras ir gebėjimas pasijuokti iš savęs. Tikrai veiksminga. Esu gyvas pavyzdys, kad net ir tokiai apvalių formų moteriškei, kurią gyvenimas vėto ir mėto, galima jaustis laimingai. Viską lemia požiūris.
Rodos, krizė jums negresia?..
Nenoriu varyti Dievo į medį. Nors milijonai iš dangaus nebyra, juk ne viskas skaičiuojama pinigais! Svarbiausia – neprarasti žmogiškumo, tikrųjų vertybių, kurias nešiojuosi viduje. Man gaila žmonių, kurie visą gyvenimą dirba darbą, nuo kurio vemti verčia. Tam, kad užsidirbtų daug „babkių“, prisipirktų visokio „š...“, nereikalingo šlamšto ir galėtų pasipuikuoti prieš kaimyną, gimines ar kolegas. Nenorėčiau taip gyventi, kad net prieš mirtį neturėčiau kuo pasidžiaugti.
Na, krizė: šou versle, televizijoje – visur. Bet gyventi galima. Ypač kai pamatai per žinias, kaip po žemės drebėjimo Haityje gyvena žmonės. Tada pagalvoji, kokią sau prabangą gali leisti – darbą turi. Mano amžiaus žmonės jau „nurašomi“. Nereikalingi ir daug jaunesni nei aš. Tad man pats nuostabiausias tostas: „Išgerkim už mūsų beviltiško reikalo sėkmę!“
Atrodote jaunai, nė raukšlelės...
Kur jūs matėte raukšlėtą arbūzą (ironizuoja). Storumas turi ne tik trūkumų, bet ir privalumų. O man jau greitai sukaks penkiasdešimt. Ko čia slėpti?! Bet energijos nestinga, ji per kraštus trykšta, nes dirbu tai, kas man įdomu, kas patinka. Ir dėstau, ir režisuoju, ir vaidinu, ir kuriu…
Be to, kai išlaidoji draugus, kiekvieną dieną priimi kaip dovaną. Pagalvoju, kad dėl smulkmenų neverta graužtis. Smulki problema, metu į šoną, didelė – sprendžiu. O kai situacija nevaldoma ir jos negaliu pakeisti, keičiu požiūrį. Pavargstu – traukiu į gamtą. Laukinė esu. Miškas, tyras oras, čiurlenantis vanduo – pasikraunu energijos ir vėl pirmyn.
Bet „Baras „Pas Violą“ klesti...
Mano draugas kartą pasakė: „Kai žiūriu į tavo keturiasdešimt kilogramų sveriančius papus, norisi tą laidą žiūrėti ir žiūrėti.“ O jei ritmai, ir televizijoje ne pyragai. Verčiamės kaip verslininkai: iš ko turime, iš to ir darome... Patys kuriame intrigas, patys susėdę galvojame, kaip atitrūkti nuo sunkmečio, kalbame įdomius dalykus. Bare nutinka tokių kuriozinių situacijų, verčiančių patikėti, kad televizija išrasta tik vakar.
Štai skambina viena moteriškė ir klausia: „Iš kur jūsų baro lankytojai sužino, kada pas jus ateiti?“ Arba: „Kaip tau sekasi su tuo banditu, kur kalėjime sėdėjo?“ Žmonės bare vykstantį gyvenimą priima kaip realybę. Viena dama man pasiūlė bare pristatyti drabužių madą apvalioms moterims. Kai visos garsenybės diržais skrandžius susiveržė, nebėra iš ko daugiau tyčiotis. Storų nėra. Aš viena likau (kvatoja).
Ką darote, kad garsenybės jūsų bare atsiveria it per išpažintį?
50 gramų, ir visiems liežuvis atsiriša (kvatoja). Juokauju. Tam yra laidos redaktoriai, kurie parengia pašnekovus. Būna, garsenybės ateina nusiteikusios atviram pokalbiui, bet pradėtos klausinėti tyli it mietą prarijusios. Arba priešingai, kalbame kalbame, žodis po žodžio – žmogus taip atsiveria, kad galvoju: „Užtenka, nereikia, šito aš net kunigui per išpažintį nesakyčiau.“ Nesinori įskaudinti to žmogaus.
Ar buvo baro lankytojų, kurie nuoširdumu ir atvirumu išspaudė net ašarą?
Mane ir, manau, visus žiūrovus labai sukrėtė Birutės Dambrauskaitės gyvenimo išpažintis. Negalėjau patikėti savo ausimis, kad ji trisdešimt aštuonerius metus mylėjo vyrą, kuris ją skriaudė.
Jūsų laidoje V. Uspaskichas išdavė receptą, kaip tapti milijonieriumi...
Pasirodo, labai paprastas receptas. Pinigai voliojasi ant žemės, tik mokėk juos užuosti. Va, kad būtų rengiami uoslės lavinimo kursai, užsirašyčiau (juokiasi). Iš tiesų reikia tik turėti gerą idėją. Gaila, kad pas mus tos geros idėjos nevertinamos.
Televizijoje nestinga gerbėjų. O gyvenime?..
Jų nestinga ir gyvenime. Mane myli, mėgsta, bet... bijo. Ne vienąsyk man yra sakę, kad esu per stipri. Vyrai nekaip jaučiasi šalia stiprios moters.
Koks vyras būtų vertas jūsų dėmesio?
Blogiausia, kad man patinka distrofikai (juokiasi). Na, liesesni. Vyras turi būti protingas ir kultūringas. Jeigu neturi apie ką kalbėtis su savo žmogum, jis nesupranta tavęs iš pusės žodžio, aleliuja. O kultūringas niekada neįžeis, nevaržys tavo laisvės. Leis būti savimi. Be to, sunku rasti tokį, su kuriuo būtų gera ir smagu net mirtinoje tyloje.
