Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Violeta Mičiulienė: jeigu rasiu žmogų, su kuriuo gera tylėti... (papildyta vasario 4 d.)

Violeta Mačiulienė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Violeta Mičiulienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po patalpą, kurioje filmuojama laida „Baras „Pas Violą“, Violeta Mičiulienė (47) tiesiog skraido. Pasičiumpa popierinę dėžę, kurioje – jau atvėsusi pica, ir kartu su ja nusineša mane į tuščią, ramų kampą. Pokalbis ir drungnas maistas bus trumpas atokvėpis tarp darbų.

Pirmiausia pasakykite, kaip jus vadinti? Aktore, režisiere, humoriste, renginių vedėja, Kupiškio rajono Subačiaus kultūros namų vyriausiąja specialiste?..

Kažkada įvardijau save kaip „Juokingą moterį“, nes mane pamatę žmonės dažniausiai juokiasi ar bent šypsosi. Mokiausi režisūros, atlieku aktoriaus darbą, dėstau kaip pedagogė, vedu seminarus apie scenos kalbą... Pavyzdžiui, kunigų seminarijoje skaičiau paskaitą apie oratoriaus meną. Viską aš darau! Seniau vasaromis dar važiuodavau į stovyklą dirbti su neįgaliais vaikais. Jeigu dabar nebūčiau tuo, kas esu, tikrai turėčiau privatų vaikų darželį ir dirbčiau socialinį darbą arba teikčiau psichologinę pagalbą. Nesakau, kad žinau, ką reikia daryti, bet dažnai jaučiu, kaip padėti žmogui. Be to, neseniai baigiau rašyti miuziklo „Šunys ir katės“ libretą. Pavasarį bus premjera. Aš joje dainuosiu – atliksiu vieną pagrindinių arijų. Tai bus smagus miuziklas šeimai ir tautai, kuri mėto šunelius Pipirus nuo tilto... Kalbėsiu apie supratimą, susikalbėjimą, vienatvę, nereikalingumo jausmą... Aš apskritai esu už tai, kad kiekvieną rytą žmogus pabudęs ir priėjęs prie lango pasakytų: „Labas rytas, Dieve!“, o ne „Dieve, ir vėl rytas...“

Taip ir darote kasryt pabaudusi?

Neinu aš prie to lango... Puolu pirmiausia vaikų kelti! Kiekvienas mano rytas jau daugybę metų prasideda taip: sučirškia žadintuvas ir dešinės mano rankos kumštis pradeda daužyti į sieną, nes už jos miega jaunėlis Matas. Nė vienas žadintuvas jo neprikelia. Daužau tol, kol Matas patuksena man atgal, vadinasi, pabudo! Man būna didžiulių baimės priepuolių, kai kartais po renginio ar koncerto lieku nakvoti viešbutyje ir ryte intuityviai pradedu kumščiais ieškoti sienos. „Siena dingo! Vaikas nenubus! Niekaip!“ – tiesiog uždūstu nuo jaudulio.

Scenoje, televizijoje jūs trykštate energija, žavesiu, šmaikštumu... Kokia būnate, kai nevaidinate? Koks realus jūsų gyvenimas?

Realus gyvenimas? Šiąnakt slaugiau savo tetulę. Insultas... suparalyžiavo... Antrą nakties parvažiavau namo. Trečią atsiguliau. Pusę šešių kėliausi ir važiavau į Vilnių filmuotis. Grįšiu ir vėl į ligoninę...
Kartais vaikai sako: „Ei, mama, nulipk... nebe scena...“ Bet aš visada tokia. Humoras ir energija mane gelbsti. Labai bijau momentų, kai nebelieka vilties, kai suvoki tik viena: pavargau, nebegaliu... Praėję metai buvo labai baisūs: tėtis prarado regėjimą, pavogė mano mašiną, dar turėjau už ją sumokėti keliasdešimt tūkstančių, mano vaikas užliejo visus kaimynus, pradėjau dusti, man išpjovė skydliaukę, paaiškėjo, kad susirgau cukralige... Tupiu namie su nedarbingumo lapeliu, pinigų nėra, vesti renginių negaliu, nes po operacijos neprašneku... Negaliu tėčio parsivežti iš ligoninės, nes neturiu mašinos... Draugė paskolina pinigų, perveda juos į mano sąskaitą, o bankas iškart nurašo... Va, tokiais atvejais gali tik prašyti: „Dieve, duok stiprybės.“

Dažniausiai, kai tiek nelaimių sugriūva, žmogus klausia: „Už ką man tai?!“

Net nekilo tokio klausimo! Gyvenimas mane stipriai spardo, bet žinau, kad tai – pamokos. Mano bėda, kad noriu „visko“, „iš karto“ ir „dabar“. Bet paprastai būna: „po dešimties metų“, „gabalais“ ir „nieko“. Jeigu negaunu, nelabai ir nusimenu, tiesiog einu toliau. Neniurzgu ir šalia savęs nepakenčiu niurzgų: „Nieko neišeis...“ Bet nieko dar nepabandei! O jeigu ir neišeis – neverk: padarysim visai kitaip. Žmonės labai skirtingi – vienas, nustumtas nuo olos, šauks: „Krentu!“, o kitas: „Skrendu!“

Humoras ir energija mane gelbsti. Labai bijau momentų, kai nebelieka vilties, kai suvoki tik viena: pavargau, nebegaliu...

Jūs, aišku, skristumėte...

Ir dar kaip! Aišku, vilties pakilti – jokios, bet bandymų būtų daug!
Būna akimirkų, kai nei juoktis, nei verkti jėgų nebeužtenka: pavyzdžiui, daugiau kaip tris valandas važiuoji į Skuodą, penkias šešias – vedi renginį, grįžti namo penktą nakties, stovi prie savo namo, žiūri į langus ir supranti, kad neužlipsi į ketvirtą aukštą... O tokių, kurie tave užneštų (nelabai ir pakeltų), aplinkui – nė vieno... Tie, kurie mano, koks gražus ir smagus aktoriaus gyvenimas rampų šviesoje, tegu pasižiūri į mane, paryčiais grįžusią po darbų...

Ar kada savęs pagailite?

Kai gailiu savęs, turiu tai daryti prieš žiūrovų auditoriją. Vienai neįdomu... Kartą pabandžiau prie vaikų savęs pagailėti. Tai vienas priėjo ir paklausė: „Ponia artiste, nežinote, kada sugrįš mūsų mama?“ Nuo to karto viešų pagailėjimų sau nebeleidžiu. Pati jutau, kad perspaudžiau, bet man taip patiko tas vaidmuo: „Aš dėl jūsų!.. O jūs!.. Dieve, Dieve...“ Ir atrodė, kad taip nuoširdžiai klausėsi... Nepatikėjo rupūžiokai...
Nors patyriau išbandymų, skaudžių dalykų, turiu padėkoti už tai, kad įgijau tokią profesiją, – dabar pati galėčiau mokėti pinigus, kad tik leistų lipti į sceną. Aš pasikraunu iš žiūrovų emocijų. Net po filmavimų ar pasirodymų ir toliau kaip prisukta skaldau pokštus, anekdotus. Kartą man atliko tyrimus Folio metodu, pasakė, kad seniai būčiau pakračiusi kojas, jeigu man nebūtų pakrauta trijų moteriškių energijos.
Apskritai skaičius „trys“ mane tiesiog persekioja. Mergautinė mano pavardė – Trečiokaitė. Ištekėjau, susilaukiau dviejų sūnų: buvau aš ir trys mano vyrai. Gyvenau stebuklingame Bermudų trikampyje: namai, vaikų darželis, mokykla. „Ambrozijoje“ buvau aš ir trys vyrai. Paskui – „Puikusis šou“ ir vėl: aš ir trys vyrai. Dabar „Violos bare“ lygiai tas pat: aš, Marius Jampolskis, Ramūnas Šimukauskas ir Saulius Siparis. Net mašinos, kurią pavogė, numeris buvo „300“. Dabar turiu automobilį, kurio numeris irgi visai neplanuotai yra „030“... Ir pasakyk, ar tai ne koks dėsnis?

Tam tikru požiūriu dabar nusižengiate savo „trejeto taisyklei“: esate jūs ir du sūnūs. Kur trečias?

Tas trečias žmogus, buvęs mano vyras, ramiai sau gyvena. Kas tarp mūsų nutiko, niekada niekam nepasakosiu. Jis yra mano vaikų tėvas ir kitaip nebus. Retkarčiais pasikalbame: dar ir dabar atlieku klausytojo funkciją. Nejaučiu jam jokio negero jausmo. Man tik gaila, kad nematė, kaip augo jo vaikai. Mes išsiskyrę jau dvylika metų, sūnūs dar visai maži buvo. Kartais buvęs vyras man dėkoja, kad neuždraudžiau bendrauti su vaikais. Neįsivaizduoju, kad būčiau galėjusi taip padaryti. Sūnūs iki šiol tėvą vadina vardu.
Ir į mane labai ilgai kreipėsi vardu. Būdavo, stovi mano vaikas po balkonu ir šaukia: „Vilišiukai...“ Išlenda kuri nors kaimynė: „Kiek galima! Ar tu žinai, kad ji mama?! Kaip tu ją kvieti?“ „Kai aš šaukiu: „Mama!“, išlenda visos mamos. O kai šaukiu „Vilišiukai!“, išlenda mano Vilišiukas...“ – atremia pyplys. Bet vieną dieną Matas nuėjo į mokyklą ir grįžęs pasakė: „Aš jau didelis, todėl nuo šiandien tave vadinsiu mama.“ Visas mūsų Subačiaus miestelis, nuo mano vaikų nusižiūrėjęs, šaukė mane Vilyte, Vilišiuku. Taip ir likau visiems „mūsų Vilytė“. Anąsyk važiuodami pas mane draugai susistabdo linksmą, nuo gyvenimo pavargusį žmogėną ir klausia, kur Mičiulienė gyvena. „Nepažįstu tokios. Čia negyvena“, – vos apverčia liežuvį. Jie bando aiškinti: „Artistė...“ „A, mūsų Vilytė!“ – dabar jau supratingai mosteli vyrukas. „Tu net „pijokams“ – jų Vilytė“, – stebėjosi draugai. O man smagu: tai – mano žmonės, aš su jais nuo mažens.

Miestelyje į jus niekada kreivai nežiūrėjo? Kad ir tada, kai tuokėtės: jums buvo dvidešimt penkeri, o jaunikiui – vos aštuoniolika...

Į mane kreivai žiūri visada... Aš jiems kaip Paukščių Takas ar Šiaurės pašvaistė – nesuvokiamas dalykas! Moteris... tokiame amžiuje... kai kitos jau anūkus augina... leidžia sau nesodinti burokėlių, sėdi su vaikais ant suoliuko ir šnekasi... Kai mane pradėjo rodyti per televizorių, jie ilgokai stebėjo, tylėjo ir turbūt galvojo: „Ką mes praleidome? Ką tokio joje pamatė televizija?“ Paskui prasidėjo didžiavimosi manimi etapas: „Mes kaimynai... ji netoli gyvena...“

„Tu net „pijokams“ – jų Vilytė“, – stebėjosi draugai. O man smagu: tai – mano žmonės, aš su jais nuo mažens.

Kaip į tokią būsimą marčią reagavo jaunikio mama?

Ji buvo prieš, sukvietė giminės „konsiliumą“... bet nė vieno blogo žodžio iš jos nesu išgirdusi. Pagalvokite: aštuoniolikos metų vaikas, tik baigęs vidurinę, išvažiuoja mokytis. Įstoja į pirmą režisūros kursą, o spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje grįžta ir praneša, kad „ženijasi“. Atsiveža gerokai vyresnę moteriškę, kuri jau kaip ir laukiasi... Apie kokį supratingumą čia galima kalbėti! Aš būčiau pakėlusį tokį vėją!.. O anyta niekada nieko blogo man nepasakė. Mes su vyru grįždavome po mokslų iš Klaipėdos, ji visada būdavo mūsų kambaryje pamerkusi gėlyčių, paruošusi valgyti. Kai gimė pirmas sūnus, jauniausiam anytos vaikui buvo vos devyni mėnesiai. Galima sakyti, mes kartu vaikus auginome.

Kodėl po skyrybų antrą kartą nebandėte kurti laimės?

Kinai teisūs: antras bandymas nevertas nė pusės varioko. Artimiausiu metu jokių vestuvių ar meilės istorijų iš manęs ir nelaukite. Turiu užauginti vaikus, pastatyti ant kojų, tada apsidairysiu... Tik ar bebus kas iš to asmeninio mano gyvenimo likę?..

Nejaugi netrūksta vyriško peties šalia?

O kas sakė, kad aš jo neturiu? Ne vienas vyriškis tiesiai šviesiai yra pasakęs, kad bijo manęs, nes esu stipri. Tačiau yra ir optimistų... Vienas toks sukasi aplinkui jau trejus metus... Sakė: „Vis tiek pasieksiu.“ Lai bando... Buvo kartą atvažiavęs su gėlėmis, sužadėtuvių žiedu...

Tai kuo toks kavalierius jums netinka?

Per geras žmogus... O man juk reikia dėl ko nors kovoti, siekti... Aš – Skorpionas, man pats baisiausias dalykas – nuobodulys. Jeigu viskas gerai, sugriausiu. Jeigu sugriauta, kursiu iš naujo. Be to, aš žmogų turiu suprasti iš pusės žodžio. Jis turi kalbėti mano kalba. Turi matyti ir jausti taip pat, kaip aš. Yra buvę: su žmogumi, kuris man labai patiko, žiūrėjome Fellini filmą. „Koks debilas turėjo būti, kad sukurtų tokią juostą?..“ – nusistebėjo vyriškis. Ups... viso gero, mielasis... Jis iki šiol nesupranta, kas tada atsitiko. Ir paaiškinti neturiu kaip... Smulkmena, o nulėmė viską... Skaičiau, kad Kinijoje porą, kuri nori tuoktis, pirmiausia atveda prie skardžio ir palieka dviese. Visą naktį negalima ištarti nė žodžio. Jeigu tyla jaunuolių neslegia, jie gali būti kartu. Va, jeigu rasiu žmogų, su kuriuo gera tylėti, tada apie antrąją pusę ir pagalvosiu. Jeigu manęs neerzins vizija, kaip ryte atmerkusi akis pamatau senuko veidą ir išgirstu prašymą: „Būk gera, padėk išlipti iš lovos...“, tada sakysiu: „Valio! Radau!“ O kol kas draugystės statusas mane kuo puikiausiai tenkina.

Sako, laiminga būsi tada, kai mylėsi save tokią, kokia esi. Jums tai pavyksta?

Aišku, norėčiau būti kiek kitokia: dvidešimt centimetrų aukštesnė, turėti šviesius natūralius plaukais, ilgas blakstienas...
Vieną dieną, kai pradėjo rodyti laidą „Baras „Pas Violą“, gavau laišką, kuriame moteris rašė, kad po gimdymo priaugo labai daug svorio, skundėsi depresija, pasakojo, kad užsidarė tarp keturių sienų namuose. O vyras jai kaip pavyzdį vis rodo Violą: „Pažiūrėk, graži, spindinti, apetitiška moteris...“ „Jūs turbūt užsienyje perkate drabužius?“ – klausė ji. Kokiame užsienyje?! Pasakiau jai, kur apsiperku, ką darau. Paskui ta moteris pasakojo, kaip nuvažiavo į kirpyklą, prisipirko drabužių, perstatė namuose baldus, kaip atsigavo jos širdis... Va, tai yra tikrasis „Baro „Pas Violą“ tikslas. Aš į gatvę neišeisiu ir kiekvienam, kuris jaučiasi turįs teisę aiškinti, kad esu baisi, stora, nepapasakosiu, jog priaugau daug svorio, nes susirgau cukralige, patyriau operaciją... Labai norėčiau, kad ši laida būtų viltis moterims, kurioms jau per keturiasdešimties, kurios netiki savimi ir yra nelaimingos. Tegu pagalvoja: „Va, ir TOKIAI būnant galima jaustis laimingai...“
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką