Vardas, pavardė: Virginijus Rudys.
Gimimo data, vieta: 1970 11 24, Šilalės r. 39 m.
Šeima: nevedęs; neturi vaikų.
Veikla: poetas, kultūros veikėjas; išgarsėjo TV3 projekte „Lietuvos talentai“.
Virginijau, kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai sužibėjote ir išpopuliarėjote projekte „Lietuvos talentai“?
Gyvenimas tapo spalvingesnis. Žmonės mane pažino ne tik kaip poetą, bet ir kaip režisierių, humoristinių spektaklių kūrėją, atlikėją. Manau, gyvenimas pasikeitė į teigiamą pusę. Tiesa, kol kas iš to neturiu piniginės naudos, tačiau man labai malonu, kad daug įvairaus amžiaus žmonių skambina man ir palaiko mane.
Ar Jums neliūdna, kad nelaimėjote talentų projekto?
Ne, neliūdžiu. Aišku, norėtųsi, kad tokiame šou balsuotų ne komisija, o žiūrovai. Suprantu, jog „Lietuvos talentų“ komisiją sudaro garsūs žmonės, bet tautos balsas šiuo atveju būtų svarbesnis. Aš dirbu liaudžiai, esu kilęs iš tautos ir labai mėgstu bendrauti su žmonėmis.
 |
| Žygimanto Baryso nuotr./Projekto „Lietuvos talentai“ dalyvis Virginijus Rudys |
Kuris komisijos narys Jus labiausiai įskaudino savo komentarais?
Be abejo, Rūta Ščiogolevaitė. Aš ją labai gerbiu kaip didžią dainininkę, tačiau man nepatiko, kaip ji pasielgė. Rūta teisėjavo ne pagal taisykles, todėl ir nepatekau į tolesnį etapą. Tuo ji mane įskaudino. Man tai buvo tarsi perkūno trenksmas iš giedro dangaus.
Prisipažinsiu: po šio įvykio norėjau sukurti nedidelį spektaklį, kuriame pagrindiniai herojai būtų „Lietuvos talentų“ teisėjai. Viską būčiau pateikęs delikačiu humoru, tik man pritrūko laiko ir lėšų. Tikiuosi, kad ateityje įgyvendinsiu šį sumanymą.
Kaip į Jus reaguoja praeiviai?
Labai gerai. Pamenu, dalyvavau naujojo TV3 sezono atidarymo šventėje sostinėje. Vaje, kaip man patiko!.. Kad Žemaitijoje esu atpažįstamas, man buvo žinoma, bet negalvojau, jog tolimame Vilniuje tiek daug žmonių norės su manimi pabendrauti. Buvau sujaudintas iki ašarų.
Papasakokite plačiau apie save. Iš kur esate kilęs?
Gimiau ir iki šiol gyvenu gražioje kalvotoje Žemaitijoje, Šilalės rajone esančiame Kuliškių kaime. Nuo mažų dienų esu gamtos vaikas. Iki pasirodymo televizijoje mano gyvenime vyravo poezija. Ir dabar panašiai. Be meno, dar padedu tėveliams prižiūrėti ūkį.
Ar turite gyvenimo moterį?
(Šypteli.) Ne, esu viengungis. Maždaug prieš dešimt metų buvau nelaimingai įsimylėjęs. Mano meilė, kurios vardo nenoriu atskleisti, ištekėjo ir susilaukė vaikų. Ji už mane dviem metais jaunesnė. Nuo to laiko mano meilė sudužo...
Kodėl daugiau nė karto neįsimylėjote? Buvo per skaudu kažką įsileisti į širdį?
Dažnai susižavėdavau merginomis, tačiau niekada neįsiplieksdavo abipusiai jausmai. Tiesa, su visomis bendraudavau platoniškai. Dažniausiai susirašinėdavome laiškais. Jaučiau, kad toms moterims patiko mano meniška prigimtis, bet, turbūt, man pritrūko drąsos, kad jas užkariaučiau. Tikiu, jog ta vienintelė – man skirtoji princesė – greitai atsiras, nes po pasirodymo televizijoje labai padaugėjo gerbėjų.
Kodėl nesinaudojate savo populiarumu?
Esu prieš tokius dalykus. Dar neturėjau lytinių santykių, esu skaistus. Daugiausia, ką su merginomis teko patirti, tai jas pašokdinti. Esu dievobaimingas, nors ir nuodėmingas mintimis, tačiau mano kūnas vis dar skaistus. Šį brangiausią šedevrą, kurį Dievas man padovanojo, saugoju tai vienintelei – mano širdį užkariausiančiai princesei.
Kada tikitės ją sutikti?
Nežinau, bet labai to noriu. Juk tokia yra vyro pareiga – turėti mylimą, nuostabią ir ištikimą žmoną. Ją reikia mylėti ir branginti kaip rožę. Ateityje tikrai tokią rasiu. Tai man kužda šeštasis jausmas (šypteli).
„Prieš ketverius metus supleškėjo mano namas. Tai buvo tragedija. Sudegė visas turtas: ir baldai, ir buities daiktai, ir eilėraščiai... Tačiau man kaip Feniksui vėl pavyko prisikelti iš pelenų, atsistoti ant kojų.“
Virginijau, papasakokite, kaip leidžiate dienas?
Daug dirbu. Kadangi gyvenu vienkiemyje, atsiranda nemažai ūkio darbų. Be to, daug kuriu. Iš pradžių eilėraščius įrašau į diktofoną, o paskui perrašau į kompiuterį. Viską ruošiu būsimoms knygoms. Jei gyvenimo tėkmė bus palanki, išleisiu ne vieną knygą. Aš save vadinu poetu Feniksu.
Kodėl?
Nes 2006 m. vasario 16 dieną supleškėjo mano namas. Tai buvo mano gyvenimo tragedija. Sudegė visas turtas: ir baldai, ir buities daiktai, ir eilėraščiai... Tačiau man kaip Feniksui vėl pavyko prisikelti iš pelenų, atsistoti ant kojų. Dabar jau atsigavau psichologiškai, tačiau materialiai vis dar sunku.
Kokie Jūsų ateities planai?
Jei turėčiau daugiau pinigų, investuočiau į meną ir kažkiek pasilikčiau pragyvenimui. Norėčiau atidaryti savo mokyklą, kurti spektaklius.
Virginijaus eilėraštis, kurį Žemaitijos akmenėlis skyrė „Privatu!“ skaitytojams.
Prieš baltą vėją!
Prieš baltą vėją plasnojau
verkdamas, bet neliūdėjau,
Nors kartais būdavo be galo
ir graudu.
Prieš baltą vėją ilsiuos
kaip vienuolis
Vaivorykštėm pražilusiu taku.
Nakties skaisčios rasos prausias,
O aš šaukiu: „Tave myliu!“
Kodėl gyvos princesės akys
Pravirksta gėlu nektaru.
