Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Visa tiesa pagal mamą (papildyta sausio 20 d.)

Agnė Jagelavičiūtė su mama Nijole Jagelavičiene
Jono Staselio nuotrauka / Agnė Jagelavičiūtė su mama Nijole Jagelavičiene
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kitiems jos – įžymybės, pažįstamos iš atlapaširdiškų interviu žurnaluose ir auksinių blyksčių televizijos ekranuose, stebinančios suknelėmis ir skandalais, klaidomis ir talentais, mylimos ir nemėgstamos, giriamos ir apkalbamos... Bet mamoms jos – tik dukros, mažos mergaitės, kurioms reikia ir visuomet reikės motiniško patarimo ir šilumos, nuoširdaus pagyrimo, kai karjeros padangėje šviečia saulė, ir guodžiančio peties, kai aplink tvenkiasi debesys. Pramogų pasaulyje, kuriame mažai kas tikra, patikimiausiu žmogumi tampa mama.

Nesigėdiju dėl jos net tada, kai kiti mano, kad turėčiau

Jaunatviška ir veikli Agnės Jagelavičiūtės (30) mama Nijolė Jagelavičienė (53) dvidešimt metų gyveno Kaune, ten su šviesaus atminimo vyru Leonu užaugino dukrą, o vėliau atsikraustė į Vilnių. Kultūros darbuotojos ir ekonomistės specialybes turinti moteris visuomet dirbo vadovaujamąjį darbą ir užsiėmė politika: vadovavo kultūros namams, Kauno savivaldybėje dirbo Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus vedėja, o dabar yra vienos bendros Lietuvos ir Amerikos įmonės direktorė.

Šeimos vienturtė Agnė buvo labai laukiama. „Kai tik atsirado manyje, kalbėdavomės su ja, – nėštumą maloniai prisimena ponia Nijolė. – Vyras labai norėjo mergaitės. Ji gimė labai maža, ilgai rėkė – kokius metus be perstojo... Tėvai labai bijodavo, jei palikdavome nors valandai, nes visi būdavo sukelti ant kojų.“ Mergaitė iškart išsiskyrė iš kitų vaikų. Jauni tėveliai ją nuo mažumės auklėjo kaip asmenybę, suteikė daug laisvės – kartais neišvengdavo kuriozų, bet buvo įsitikinę, kad elgiasi tinkamai. „Pamenu, jai buvo gal ketveri, – juokiasi mama. – Vakaras, sėdime prie stalo, kalbamės su tėčiu, o ji vis: „Ir aš noriu pasakyti!“ Abu atsisukame: „Na?“ O Agnė pareiškia: „Aš išteku.“ Užgniaužiame juoką, o ji toliau: „Jo vardas Martynas.“ Paskui atsisuka į mane ir išverčia delniukus: „Mama, ką aš galiu padaryti, jei jis man gražus?..“

Darželyje Agnė vadovaudavo visiems vaikams, jei kuris bandydavo prieštarauti, pagąsdindavo: „Tada išvis eik iš čia, ir niekas su tavimi nežais!“ Mokykloje jos visur buvo pilna. „Ji daug skaitė ir labai mėgo piešti: piešė nuo tada, kai išmoko laikyti pieštuką, – pasakoja ponia Nijolė. – Kai buvo dvylikos, sulaukėme išsigandusios jos skautų vadovės skambučio: „Reikia pasikalbėti, nežinau, kas Agnei darosi.“ Nubėgome: „Kas atsitiko?“ Vadovė ištraukė piešinius: mano dvylikametė pripiešusi nuogų vyrų ir moterų. Abu su tėvu susižvalgėme: „O kas čia blogo?“ Mums atrodė normalu: menas, žmogaus kūnas... Priimdavome Agnės išsišokimus pagal savo supratimą ir jauną amžių, iš nieko nedarėme tragedijos. Ir dabar nesigėdiju dėl jos net tais momentais, kai daugelis mano, kad turėčiau. Gal tai – stipri asmenybė, vidiniai jos ieškojimai? Juk nebūtina užauginti visų žmonių vienodų.“

Paauglystės metai vis dėlto buvo nelengvi. „Net kai atrodydavo, kad viduje tuoj sprogsiu, stengdavausi reaguoti ramiai, nors ir kokią nesąmonę ji padarydavo... Visgi apsirėkaudavome, kartą ir mazgote esu užtvojusi, – prisipažįsta mama. – Bet mūsų namuose galiojo taisyklė: kad ir kas gyvenime atsitiktų, kad ir kokia bėda, reikia viską parnešti namo – namiškiai padės išspręsti. Ir ji nešdavo... Kai dabar kartais papriekaištauju, kad viešumoje pernelyg atvirauja, žiūri į mane su nuostaba: „Juk pati mane to išmokei!“

Agnė daug ką nustebino išleisdama kulinarinę knygą, bet tik ne mamą. „Ji visada labai mėgo ruošti maistą, – patvirtina. – Iš nieko galėdavo valgį padaryti. Kai abu su tėčiu ką nors gamindavo, virtuvę paskui reikėdavo šveisti nuo lubų iki grindų. Vaikystėje Agnė buvo apkūni: aš svėriau keturiasdešimt septynis kilogramus, o ji – šešiasdešimt penkis. Plonėjo labai drastiškai, valgė ir vėmė, paskui net nebereikėjo pastangų, galvojome, kuo tai baigsis... Vienu metu numetė septyniolika kilogramų. Oda niekur nedingo, taip ir liko, todėl plastinei pilvo operacijai neprieštaravau. Kas jos nepažinojo, sakė: „Kas čia per nesąmonės“, bet aš žinojau, kaip buvo iš tikrųjų, ir suvokiau, kad Agnei padėti gali tik chirurgai.“

Savo vienturtę moteris visus dvylika metų lydėdavo į rugsėjo 1–ąją: žinoma, lydėjo ir į stojamuosius Dailės akademijoje, kur Agnė stojo tuoj po abitūros egzaminų. Neįstojusi labai nusivylė – visuomet svajojo būti tik dailininke. „Greitai nutarėme, kad jai reikia stoti į Giedrės Fledžinskienės menų mokyklą, drabužių dizainą. Jai ten patiko, bet tęsti mokslus sutrukdė realybės šou „Akvariumas“, – dukters gyvenime daug nulėmusį žingsnį įvardija ponia Nijolė. – Mudvi sėdėjome kavinėje, suskambo jos telefonas – ir staiga ji ėmė spiegti visai kavinei: „Praėjau!“ Tai išgirdusi, paprašiau penkiasdešimties gramų degtinės...“

Agnė buvo įpratusi viską pasakoti, o televizijoje mamos nebuvo – taigi pasakojo kamerai. „Žiūrėdama televizorių šiurpdavau – sėdėdavau ir galvodavau: „Nutilk, nutilk, gal nebereikia to sakyti“, – juokiasi. – Prodiuseriams reikėjo šou, todėl dalyvius marino nedarbu ir nieko neveikimu – žmogus tada pradeda nukrypti nuo normų. Sidrą, kuris vis dėlto turi laipsnių, jie siurbė nuo ryto iki vakaro kaip vandenį. Agnė jautėsi psichologiškai traumuota, sykį net pradėjo klykti: „Išleiskite mane, mama jums sumokės už sutarties nutraukimą, tik išleiskite...“ Ten jau ir – matais pavarė...

Naktį važiavau į televiziją, nes ji vos visko neišdaužė. Baisus buvo jausmas: sėdėjau akliname kabinete su septyniolika televizorių ekranų, ir iš visų į mane klykė mano vaikas. Šou ji laimėjo antrąją vietą, bet tos penkiasdešimt dienų mums visiems labai daug kainavo.“ Už prizinę vietą Agnė gavo dovanų – kelionę į Egiptą. Visiems buvo intriga, ką pasikvies į kelionę, o ji pasikvietė... mamą. „Labai gerai praleidome laiką, o paskui ji pradėjo dirbti „TV pagalboje“, – prisimena dukters karjeros pradžią televizijoje. – Ten irgi nebuvo lengva: net į vakarėlius teko eiti vilkint raudonus kombinezonus ir cirkintis reikėjo, nes tai diktavo sutarties sąlygos. Už tai, kad televizijos projekte gavo reklamos, Agnė visus metus turėjo atiduoti savo atlyginimą. Naktimis gaudydavo visokius pijokus, mušeikas, man būdavo baisu, kad kuris neužtvotų... Dalyvaudavo ekstremaliuose išbandymuose, žiemą lindo po ledu – darydavo tai, ko net vyrai nedrįsdavo.“

Mama į dukros televizinius ieškojimus žvelgė truputį įtariai. Labiausiai vykusi, jos nuomone, buvo gana taktiško formato „Top 10“ – šią laidą Agnė ir vedė, ir pati rašė tekstus. „Aš didžiuojuosi savo vaiku, – neslepia moteris. – Nei garbė, nei pinigai jos nepaveikė, o kai susidūrė su normomis, kurių negalėjo peržengti, tiesiog trenkė durimis ir išėjo iš televizijos. Tada spaudoje pasipylė, kokia ji išpuikusi, aikštinga ir kaip su ja neįmanoma susišnekėti. O ji tiesiog nenusileido iki to lygio, kad stovėtų ekrane prisidengusi vos keliais pūkeliais.“

Visi Agnės draugai – neeiliniai žmonės – visi turi charizmą, sudėtingus charakterius. Garsūs, protingi, ekscentriški, problemiški – toks yra mano vaikas, tokie ir jo draugai.

Kai mergina susiruošė tekėti, mama jos nei skatino, nei draudė. „Jei įsimylėjo, jai įtiko, tai kurgi mamai gali netikti, – šypteli. – Agnei tada buvo dvidešimt dveji – panašaus amžiaus tekėjau ir aš. Vytautas man patiko. Anūkų neprašiau. Gal tik močiutės labiau paspausdavo, bet jei būtų gimęs anūkas ar anūkė, tikrai visi būtume labai džiaugęsi.“ Tačiau Agnės ir verslininko Vytauto Martinaičio santuoka netrukus baigėsi skyrybomis. „Kadangi nesikišau į jų santykius, nelabai kišausi ir į skyrybas, – atsidūsta Nijolė. – Agnė visada troško būti geriausia, kiekvieną darbą atlikti nepriekaištingai, o jeigu darbas nesiseka – geriau išvis jo nedaryti. Matyt, taip nutiko ir su santuoka.

Sprendimas skirtis iš pradžių visiems buvo nesuprantamas, bet aš nė vieno nesmerkiau. Juk manęs tarp jų nebuvo – ką aš žinau, kas ten nutiko. Neguodžiau Agnės, kad „visi vyrai kiaulės“, nes ir pati taip nemanau. Turėjau labai gerą vyrą – gal todėl po jo mirties nieko nebeturiu. Mano mama gyvena viena, aš viena ir Agnė viena. Įstojo į savo išsvajotą dailę, per dienas kažką tapo ištepliota nosimi.

Televizijoje ji uždirbdavo nemažai, bet, kaip jaunas žmogus, ir išleisdavo, o dabar mokosi. Tos kalbos, kad ją kažkas išlaiko, man net nebejuokingos – tam ji turi mamą. Bet man yra pažadėjusi, kad kai sulauks keturiasdešimties, bus garsi dailininkė ir mane išlaikys (juokiasi). Mes nepratusios dejuoti, savo problemas sprendžiame pačios ir nieko nekaltiname.“

Dabartinio dukters draugo teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo ponia Nijolė nevadina žentu, bet vertina artimą jųdviejų bendravimą. „Nelabai nustebau, kai tai nutiko: stiprios asmenybės traukia tokias pat, – konstatuoja. – Visi Agnės draugai – neeiliniai žmonės – visi turi charizmą, sudėtingus charakterius. Garsūs, protingi, ekscentriški, problemiški – toks yra mano vaikas, tokie ir jo draugai.

Tačiau dviejų stiprių asmenybių bendravimas nebūna paprastas... Oskaras – absoliuti asmenybė. Daug bendrauju su jo mama, suprantu, kad jis, kaip ir mano dukra, augo laisvai, jam buvo skiriamas visas dėmesys. Rezultatas – jis garsus visame pasaulyje. Bėdų irgi neišvengia... Bet kaip jiedu bendrauja – jų reikalas. Jeigu tai meilė – ji nesirenka. To jausmo paprastai kur nors paslėpti neišeina. Jeigu jis Agnei tinka, tinka ir man. Jei būtų priimti kitokie sprendimai ir aš žinočiau, kodėl taip yra, man irgi beliktų pritarti. O dabar džiaugiuosi, kai ji džiaugiasi, ir liūdžiu, kai jai negerai.“

Ar, kaip standartinė mama, ji linkėtų Agnei „normalaus“ vyro, dirbančio nuo aštuonių iki penkių? „Aš nesu standartinė mama ir nelinkiu dukrai to, ko ji nenori – o kad nenori vyro „nuo aštuonių iki penkių“, tai faktas, – juokiasi. – Linkiu jai tokio vyro, kokį laiko idealiu. Daug norų ji sieja su savo tėčiu – jis nebuvo gražuolis, nebuvo turtingas, bet gyveno dėl manęs ir Agnės. Kad ir kas būtų atsitikę, mudvi žinojome, kad turime tvirtą užnugarį, kad mus gerbia ir myli. Jis mirė staiga. Laikas negydo... Tokio stipraus, gerbiančio, mylinčio vyro Agnė ir norėtų. Labai linkiu, kad tokį surastų... Jeigu dar ieško.“

Žinoma, aš ja didžiuojuosi!

Du vaikus, Nijolę (26) ir Tomą (33), užauginusi Aldona Pareigienė (64) džiaugiasi, kad bent sūnus gyvena greta, Klaipėdoje, o Vilniuje įsikūrusią, į mokslus ir karjerą įsisukusią dukrą mato retai – ši grįžta namo tik per šventes ir tuomet, kai grupė „69 danguje“ koncertuoja pajūryje.

„O man vis rūpi – kaip ji ten, ar nepervargusi, ar pavalgiusi, – guodžiasi mama. – Visą gyvenimą dirbau medike, dabar jau esu senjora: rūpinuosi namais, sodu, šiltnamiu, gyvūnais. Ir Nijolė savo Zarą yra man atvežusi – pati per daug užsiėmusi, kad šunimi rūpintųsi. Laukiu – gal kada ir anūką atveš.“

Susilaukusi sūnaus, Aldona jau nesitikėjo vaikų, bet likimas padovanojo netyčiuką. „Nijolę gimdžiau vėlai – man buvo trisdešimt aštuoneri. Kai jos laukiausi, gydytojai aptiko širdies ydą ir vis aimanavo, kaip nebijau gimdyti, – pasakoja. – Cezario operaciją man atliko Kaune. Ji buvo sudėtinga: jaučiau viską, ką man darė, nes bijojo leisti stiprią narkozę, kad neatlaikysiu... Tokia ir mergaitė gimė: užsispyrusi, pasiryžusi tvirtai įsikibti į gyvenimą.“

Vardą mažylei išrinko šviesaus atminimo močiutė. „Jaunesnė mano sesutė buvo pavadinta Nijolyte, bet mirė vos trijų savaičių. Mama labai norėjo, kad bent anūkė būtų Nijolė, – mena šeimyninę istoriją. – Nežinau, gal tai ir negeras ženklas... Bet man teko sutikti gražių, apsukrių moterų tokiu vardu, todėl juo niekada nesuabejojau.“ Nijolė nuo mažens buvo vaikas su charakteriu ir labai anksti panoro lipti į sceną. „Dainuodavo nutvėrusi mikrofoną, iš mūsų imdavo interviu, – juokiasi mama. – Iškraustydavo spintą, puošdavosi mano drabužiais ir bateliais, į kiemą nešdavosi mano auskarus ir karolius – sykį nieko nebeparsinešė, pametė žolynuose, ir vyresnės mergaitės išsinešiojo... Oi, buvo ašarų.“

Tėvai visuomet buvo taupūs ir darbštūs: augino rožes, vištas, turėjo sodą, todėl ir vaikams darbas buvo nesvetimas. Kai Nijolė sumanė stoti į Eduardo Balsio menų gimnaziją, prieštaravo – siūlė lankyti „normalią“ mokyklą, gilintis į tiksliuosius mokslus. Į parengiamuosius kursus jos net neleido, bet mergaitė laikėsi savo. „Šeštadienį išvažiavome į sodą, o sekmadienį Nijolės laukė stojamieji egzaminai. Žiūriu, ji dirba, pluša – kad tik vakare važiuotume namo, – jaunėlės ryžtą prisimena mama. – Bet tėtis padarė gramą, o ir autobusas keliu nuslinko. Tada taip puolė į ašaras, kad man pagailo. Sakau: „Tėvai, pasivyk autobusą...“ Nijolė įstojo. Baigusi dešimt klasių vis dėlto nusprendė, kad iš muzikos neišgyvens, ir perėjo į gimnaziją. „Tačiau šiandien vis tiek gyvena iš muzikos, – gūžteli pečiais mama. – Likimo nepakeisi.“

Dukrą studijuoti į Vilnių išleido nelabai ramia širdimi, bet suprato, jog prieštarauti beprasmiška. „Ji norėjo mokytis toli nuo namų, norėjo gyventi viena – nors beveik niekada viena negyveno... Vis aiškiau supratome, kad nieko nepakeisime, – atsidūsta be liūdesio. – Tomas paauglystėje buvo ramus, o Nijolė jį gerokai pranoko: šoko go-go, su draugėmis įkūrė merginų grupę „Savana“, koncertavo klubuose, ne sykį paryčiais man teko pro langą žvalgytis jos belaukiant...“ Todėl kai Vilniuje nėrė į pramogų pasaulį, tėvai per daug nenustebo.

Jaunystės vėjams rimstant, dukters savarankiškumas ir gebėjimas priimti ryžtingus sprendimus mamai vis labiau patinka.

Pretendentus į žentus ponia Aldona visada buvo linkusi vertinti nepriekabiai. „Visi jie buvo puikūs, – šypteli. – Man su jais ilgai bendrauti netekdavo: atvažiuodavo, iškepdavau šašlykų, pasėdėdavome ir išvažiuodavo. Su tėvu supratome: tai jos pasirinkimas, mes jo nepakoreguosime. Ir patarimų ji nelabai klausydavo: „Mamyte, aš jau suaugusi, pati galiu spręsti“, – išgirsdavau. Kai pradėjo bendrauti su Artūru, nusiraminau – jis rimtas vaikinas. Vis pasiteirauju, ar viskas gerai, ar sutaria, bet ji niekada nesiskundžia. Galėtų ir tekėti – jau dvidešimt šešeri, jau laikas. Bet pati tekėjau vėlai, gal ir ji neskubės?“

Apskritai pastarieji Nijolės gyvenimo metai mamos neverčia nerimauti: „Mano širdis dabar kur kas ramesnė. Nebematau dukters kiekviename žurnale ir televizijos laidoje, nebegirdžiu skandalų. Gal bręsta? Gal draugas daro tokią įtaką?..“ Anksčiau taip nebuvo. „Ji vis išsišokdavo. Vis skambindavau jai su tuo pačiu klausimu: „Na, ko vėl prisidirbai?.. Kodėl apie tave sužinau tik iš spaudos ir televizijos?“ Nepatiko man tie jos atsipalaidavimai... Imdavau moralizuoti, bet ji atšaudavo: „Ar daugiau man nieko neturi pasakyti – tik paskaityti moralą? O gal galėtum tiesiog užjausti?..“ Kad kartais žymiai atžalai iš tiesų labiausiai reikia užuojautos, mama suprato tuomet, kai buvęs Nijolės draugas Eugenijus Ivanenka davė itin atvirą interviu didžiausiam šalies dienraščiui ir paviešino asmeniškas smulkmenas, pareiškė, jog būdama su juo nutraukė nėštumą.

„Nežinau, kas iš tikrųjų ten įvyko, – neslepia mama. – Tą verslininką buvau sutikusi porą kartų – pasirodė puikus žmogus. Bet kažkas jiems nesusiklostė, ir jis Nijolę įstūmė į tokį skandalą, kad už galvos griebiausi... Tai buvo pats juodžiausias atvejis jos gyvenime. „Vaikeli, ar tikrai taip nutiko? – puoliau klausti. – Kodėl aš nieko nežinau?..“ „Mama, to nebuvo“, – patikino ji. Ir aš labai noriu tikėti...“

Prie aplinkinių replikų ir šypsenėlių moteris jau seniai įprato. „Man dažniausiai užmetama: „Tavo dukra per daug reklamuojasi“, – užsimena. – Žinote, kas priimtina jauniems žmonėms, vyresniems gali visai nepatikti. Kad ir tas krūtinės didinimas: o Viešpatie, sakiau, kam tau to reikia?! Jaunystėje ir pati teturėjau A numerio, bet pagimdžiau du vaikus – ir, žiūrėk, jau C, nors savo pienu nemaitinau nei vieno, nei kito. Tik kur tau Nijolė lauks: jai visko reikia iškart! Pati susitaupė pinigų, ir ką čia motina bepadarys...“ Tačiau, jaunystės vėjams rimstant, dukters savarankiškumas ir gebėjimas priimti ryžtingus sprendimus mamai vis labiau patinka. „Kai Nijolė pirko butą Vilniuje, mes padėjome tik sumokėti pirmąjį įnašą bankui: remontavosi pati, baldus pirko pati ir visą paskolą sumokėjo pati, – džiaugiasi mama. – Ir mokėsi gerai, studijas baigė, dabar magistro darbą rašo – tereikia kumščius laikyti. Gyvenime jai teko patirti nemažai sunkumų, išlieti daug ašarų, bet ji pasiekė viską, ko norėjo. Žinoma, aš ja didžiuojuosi – o kaip nesididžiuosi?..“

Butauto Barausko nuotrauka/Oksana Pikul su mama Laimute Pikul
Butauto Barausko nuotrauka/Oksana Pikul su mama Laimute Pikul

Visada ją mokiau ne žvalgytis į vyrą, o užsidirbti pačiai

Nedaug kas žino, kad Oksanos Pikul (26) mama Laimutė Pikul (47) – grynakraujė lietuvė, žemaitė. Į Vilnių iš Kelmės rajono Laimutė atvažiavo keturiolikos: jai puikiai sekėsi lengvoji atletika, todėl įstojo į sporto mokyklą. Baigusi vidurinę norėjo studijuoti sostinėje, bet tėvai iškart pasakė, kad padėti negalės – šeimoje augo dar keturi vaikai. Aštuoniolikmetė į kaimą vis tiek negrįžo – apsisukusi nuėjo į siuvyklą, svajodama dirbti ir mokytis. Tačiau planus sugriovė... neplanuotas nėštumas.

„Sergejus buvo karininkas – ketveriais metais vyresnis, simpatiškas, gražus, – prisimena. – Susipažinome, kai jie su draugu užsuko pas šeimininkę, iš kurios nuomojausi butą. Paskui, žiūriu, jis vis atvažiuoja, kokią nors priežastį sugalvojęs... Tai į kiną nueidavome, tai į šokius, bet apie santuoką ar vaikus nė galvoti nenorėjau – vajėzau, apie tai net minčių nebuvo! Norėjau susitvarkyti gyvenimą... Bet jis buvo toks atkaklus ir taip viską sutvarkė, kad turėjau už jo ištekėti. Nelabai jis man buvo prie dūšios, ir tėvai visai nesidžiaugė – mūsų kaime netoleravo kitataučių, o jis netgi nemokėjo kalbėti lietuviškai. Mama iškart pasakė: „Nieko gero nebus...“ Ir kaimynams mano pasirinkimas neatrodė daug žadantis. Bet ką darysi?.. Susirašėme Ukrainoje pas jo tėvus, o po savaitės iškėlėme vestuves pas mano mamą kaime. Taip, vos devyniolikos sulaukusi, tapau ištekėjusia moterimi.“

Po vestuvių besilaukiančiai jauno karininko šeimai buvo skirtas vieno kambario butas. „Automobilio tais laikais neturėjau, iki pat gimdymo laksčiau, dariau remontą, – Laimutė šypsosi prisiminusi tuometę energiją. – Gimdžiau ilgai ir sunkiai – aš juk smulkaus sudėjimo, o gydytoja vis šnekėjo: „Nieko tokio, matau, išgimdysi...“ Gimusiai mergytei tėvai išrinko Oksanos vardą – mamai jis gražiai skambėjo, visada žavėjosi kieme girdėdama šaukiant Oksanas, o tėčiui patiko, kad vardas – ukrainietiškas. Tačiau šeima kartu pagyveno tik devynis mėnesius: paskui vyrą išsiuntė dirbti į Sovetską. „Jis ir atitrūko, – gūžteli pečiais ponia Laimutė. – Norėjau gyventi kartu, net buvau pas jį nuvažiavusi su lagaminais ir mažyte Oksana ant rankų, bet... Pamačiau, kad šeimyninis gyvenimas jam neberūpi. Nors žinojo, kad atvažiuojame, net nepasivargino surasti mums tinkamo stogo virš galvos – įsitikinau, kad jokių sąlygų gyventi su kūdikiu ten nėra. Jis pareina į kambarėlį karininkų bendrabutyje, atsigula ir guli: „Jei tau reikia, tu buto ir ieškok.“ Ir išgėrinėjo, ir draugių turėjo...

Apsisukau ir išvažiavau. Vėliau jis nukentėjo per tuos savo išgėrimus – padarė avariją, ir viršininkai iškėlė sąlygą: teismas arba Afganistanas. Jis pasirinko Afganistaną, dvejus metus ten išbuvo, bet šeima jam neberūpėjo – dar gyvendamas Sovetske pas mus beveik neatvažiuodavo, dukrai visiškai nieko nesiųsdavo. Tik jo tėvai nepatogiai dėl to jautėsi, todėl vis siųsdavo man siuntinius – kokių vaisių ar daržovių. Jie ir alimentus buvo pasiryžę mokėti, bet tais laikais tai tebuvo keli rubliai.“

Moteris gyveno viena su dukrele – ir joms visai neblogai sekėsi. Mažylę nuo pusantrų metukų išleido į darželį, pati išėjo į darbą. „Oksana savarankiška nuo mažų dienų, – šypteli. – Darželis buvo šalia, tai sakydavo, kad jos nereikia vedžioti, ir nueidavo viena. Iš auklėtojų sulaukdavau pagyrų: „Pasikalba su mumis kaip suaugusi...“ Važiuodama ilsėtis į Krymą, palikdavau Oksaną jos seneliams Ukrainoje. Ji iki šiol pabendrauja su ta gimine ir su savo tėvu.“

Dukrai linkėčiau labiau užtikrintos ateities. Dabartinė jos veikla pagrįsta tik grožiu, o grožį lemia jaunystė: praeis keleri metai, atsiras jaunesnių ir gražesnių. Nemanau, kad ji ilgai bus dainininkė, o darbas televizijoje apskritai nepatikimas.

Mergaitė nuo mažumės buvo labai aktyvi – dainavo, deklamavo eiles, lankė gimnastiką, vėliau – šokius, dalyvavo skaitovų konkursuose. Prie pamokų mamai nereikėjo sėdėti – pradinėse klasėse Oksana buvo pirmūnė. Kai mama neoficialiai sukūrė antrą šeimą, jai buvo dešimt. „Antrąjį mano vyrą ji priėmė gerai, jokių problemų nekilo. Gimė sūnus Jonas, šiandien jam jau penkiolika. Iš pradžių Oksana džiaugėsi broliuku, bet paskui vis prasprūsdavo pavydas, todėl stengdavausi ir jos nepamiršti – užmigdžiusi kūdikį, eidavau į jos kambarį, – moteris pirmagimei mėgino skirti kuo daugiau dėmesio. – Paauglystėje su mokslais pasidarė prasčiau – ji buvo graži mergaitė, tad prasidėjo nerimas dėl berniukų. Draugai stovėdavo prie durų, ateidavo į namus. Vis dažniau ji išeidavo iš namų, nebesėdėdavo prie vadovėlių... Sunkoka tada buvo su ja susitvarkyti – labai aktyvi iš prigimties, nenusėdėjo vietoje. Stengiausi būti griežta, bet išėjo atvirkščiai.“

Pati neturėjusi progos studijuoti, kosmetologe dirbanti Laimutė siekė, kad bent dukra išeitų rimtus mokslus. Oksana įstojo į teisę, bet jai nepatiko: palankė, atidėjo metams, vėl palankė – vis tiek nelipo prie širdies. „Supratau ją – jeigu ta sritis nepatinka, jeigu nuo paskaitų net pykina, kam be reikalo gaišti laiką, – mama varu nevarė. – Ji visada labai norėjo fotografuotis, vis rūpėjo tos fotosesijos, todėl labai įsitraukė į „Olialia“ veiklą. Tačiau mokslų neužmetė: įstojo į tarptautinį verslą ir sėkmingai studijuoja, kuo aš labai džiaugiuosi.“

Iš namų Oksana išsikraustė jau būdama pilnametė. „Atvažiavo pas mane abu su tuomečiu vaikinu, ir jis gražiai paprašė: „Mes norėtume gyventi kartu.“ Pamaniau, vis tiek jie visą laiką drauge – gal taip bus ir geriau, – prisimena mama. – Jis buvo rimtas, dirbantis vaikinas, tad jaučiausi rami. Kai apsigyveno kartu, mūsų ryšiai nenutrūko: tai jie pas mus, tai mes pas juos, ruošdavome bendras vakarienes. Paskui jie išsiskyrė, atsirado kitas draugas. Kad ir su kuo Oksana draugavo, aš pernelyg nesipriešinau: man svarbu, kad jai gerai. Aišku, visada aptardavome jos vaikinus, ji pasakydavo savo nuomonę, aš – savo. Esu dukart išsiskyrusi, turiu patirties, turiu ką patarti... Bet griežtai: „Negyvenk su juo“, niekada nesu sakiusi. Juk tokių dalykų neįsakysi...“ Neprieštarauja ji ir dabartinei dukters draugystei su krepšininku Simu Jasaičiu: žinoma, nesmagu, kad jis oficialiai tebėra vedęs, bet mama viliasi, kad viskas kaip nors išsispręs. „Dukrai linkėčiau labiau užtikrintos ateities, – prisipažįsta. – Dabartinė jos veikla pagrįsta tik grožiu, o grožį lemia jaunystė: praeis keleri metai, atsiras jaunesnių ir gražesnių. Nemanau, kad ji ilgai bus dainininkė, o darbas televizijoje apskritai nepatikimas: šiandien yra, rytoj – nebe. Aišku, džiaugiuosi, kad Oksana jau ganėtinai įsitvirtinusi: turi nuosavą butą, automobilį, neturi nė vienos banko paskolos. Bet vis tiek manau, kad jai reikėtų rimto darbo, rimtos karjeros, susijusios su studijomis. Visada ją mokiau ne žvalgytis į vyrą, o užsidirbti pačiai. Simo karjera irgi neamžina: krepšinis – ne ta specialybė, kuri būtų užtikrinta ilgam. Reikia galvoti apie ateitį.“

Drąsios Oksanos ir jos kolegių fotosesijos, įspūdingi koncertiniai „Olialia pupyčių“ drabužiai, erotiniai vaizdo klipai, plastinės krūtų didinimo operacijos, priverčiančios puritonus dejuoti, ką apie tai mano merginų mamos, ponios Laimutės neverčia raudonuoti. Užauginusi savarankišką dukrą, ji žino: Oksana pati puikiai atsirenka, kas jai gerai ir kas – ne.

Jauna gal ir pati būčiau norėjusi tokiam viršeliui nusifotografuoti

Kai dainininkės Irūna (21) ir Ineta (20) Puzaraitės apkabina mamą Ramutę Pangonienę (40), visas tris labai lengva palaikyti seserimis – jauna ir smulki Ramutė iš tiesų mažai skiriasi nuo dukterų.

Kilusi iš Dzūkijos, būsimą savo vyrą Gintarą ji sutiko studijuodama Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Ištekėjo iš didelės meilės, o kadangi labai mylėjo vaikus, visai nesibaimino ankstyvoje jaunystėje susilaukti savų. „Kai gimė Irūna, man nebuvo nė dvidešimties, bet džiaugsmas buvo iš tiesų didžiulis, – patikina. – Vardą mergaitei išrinko senelis: ligoninėje dirbo seselė, vardu Irūna, ji ir šiandien ten tebedirba, jam tas vardas labai patiko, o mes neprieštaravome.“ Po metų gimė Ineta. „Buvau pilna energijos, su vaikais užsiimti man buvo labai miela, – šypsosi mama. – Tada dirbau darželyje, savo mergaites irgi ten vesdavausi. Jos augo be vargo.“

Mergaitės nuo mažens labai norėjo dainuoti. Irūna, nė nemokėdama vaikščioti, įsikibusi lovytės kraštų jau niūniuodavo ir šokdavo. Jei girdėdavo muziką, galėdavo nemiegoti iki ryto. Matydama begalinį anūkės norą, močiutė ją nuvedė į Laimos Lapkauskaitės vadovaujamą „O lia lia“ kolektyvą. Irūna ten pradėjo dainuoti būdama ketverių, po metų prie sesers prisidėjo ir Ineta. Aplinkiniams gali atrodyti, kad tuo „normali“ sesučių vaikystė ir baigėsi, bet jos užginčija: tik prasidėjo! „Kiekvienam vaikui pavydėčiau tokios vaikystės: koncertai, kelionės, scena!.. Penkerių metukų Irūna jau važiuodavo į kitus miestus koncertuoti, – prisimena mama. – Labai pasitikėjau vadove Laima: nebuvo jokių abejonių, kad dukra kur prapuls ar bus neprižiūrėta. Grįžusią iš koncertų ją įsodindavo į taksi, ir penkiametė su kuprine ant pečių pareidavo viena namo antrą valandą nakties (juokiasi). Žinoma, aš pasitikdavau. Taip ji ir užsigrūdino.“ Ponia Ramutė neabejoja: šiais laikais retas vaikas, būdamas penkerių, gali pats apsirengti prieš koncertą – o jos dukros viską darė pačios. „Pati dabar kartais stebiuosi, kad aštuonerių devynerių metų vaikai be mamų nė žingsnio žengti negali. Važiuoja į koncertus – ir mamos iš paskos kaip uodegos... Pas mus taip nebūdavo: vaikus į autobusą susodina, mamoms – atia ir išvažiuoja. Gal laikai pasikeitė, o gal tėvų požiūris – vaikai dabar labiau lepinami.“

Mergaičių savarankiškumu Ramutė pasikliovė ne tik koncertinėse kelionėse – matė, kad jos puikiai gali savimi pasirūpinti ir mokykloje. „Nesikišau į vaikiškus konfliktus – jos pačios visada už save pastovėdavo, – pasakoja. – Į mokyklą ant kilimėlio manęs niekada nekvietė, pastabą jos gal kokią vieną yra gavusios... Pamokas praleisdavo nebent dėl koncerto, bet tik retkarčiais. O paprastai grįžta antrą trečią nakties, bet rytą man nereikia žadinti į mokyklą – pačios atsikelia ir nueina. Tik nuo buities jas išvaduodavau: matydavau, kad stengiasi, yra užimtos, tad stengdavausi nudirbti darbus pati. Ir dabar grįžusios namo nepuola plauti indų: pabūna su mumis, pailsi, tai jau leidžiu joms nieko nedaryti.“

Nuo pirmųjų Irūnos mėnesių tėvai įsivaizdavo, kad ji darys ką nors panašaus, ką ir dabar – bus dainininkė. Ineta labai mylėjo gyvūnus – manė, bus veterinarė.

Kiemo draugų ir įtartinų kompanijų Puzaraičių gyvenime nebuvo – tam neturėjo laiko. „Jos visada turėjo viena kitą, lankė tą pačią klasę, lyg dvynės, todėl didelių draugysčių joms nereikėjo – geriausia draugė visada būdavo sesuo, – teigia mama. – Kai prasidėjo „Mokinukių“ karjera, kai keturiolikos jos jau pradėjo uždirbti savo pinigų, kilo daug pavydo – vis dėlto sudėtingas amžius toji paauglystė. Dėl nesutarimų su bendraklasiais jos net mokyklą ryžosi keisti, bet po pusmečio grįžo – pasiilgo savo mokytojų, įprastos aplinkos, o ir klasės draugai jų buvo spėję pasigesti, laukė grįžtančių. Jos juk buvo aktyvistės – nė vienas vakarėlis ar spektaklis neapsieidavo be jų, tad kai išėjo, tapo tuščia. Labai dėl to baiminausi, daug su jomis kalbėjausi. Dukroms atrodė, kad kas nors pasikeis, jei ryšis radikaliam žingsniui – taip ir atsitiko, o paskui viskas stojo į savo vietas.“

Nuo pirmųjų Irūnos mėnesių tėvai įsivaizdavo, kad ji darys ką nors panašaus, ką ir dabar – bus dainininkė. Ineta labai mylėjo gyvūnus – manė, bus veterinarė. Dabar ji Mykolo Romerio universitete studijuoja teisę, Irūna – Vilniaus universitete ekonomiką. Abi mokosi neakivaizdžiai: jei būtų dieniniame skyriuje, niekaip nespėtų koncertuoti.

Meilės reikalų seserys nuo mamos neslepia. „Niekada viena nuo kitos jokių paslapčių neturėjome: aš viską žinojau, kaip ir šiandien viską žinau, – patikina ji. – Didelių problemų dėl berniukų nebuvo: langų jie nedaužė, naktimis į namus neskambinėjo... Daugiausia draugų turėjo paauglystėje. Irūna tada buvo nuo mūsų truputį užsidariusi, bet kad išeitų iš namų ir negrįžtų, o aš laukčiau su nosinaite – taip nebuvo. Jei pasakydavau, kad iki vienuoliktos grįžtų, be dviejų minučių vienuolika jau būdavo namie. Jeigu eidavo baliavoti, taip man ir pasakydavo: „Mama, einame baliavoti pas tą ir tą.“ Iki šiol gal truputį per daug jas kontroliuoju: jeigu pas ką nors išvažiuoja, prašau nešiotis įjungtą telefoną, kad žinočiau, kur yra ir su kuo. Gal įkyriu, bet jos niekada nesibara, kad nelįsčiau į akis... Kaip tik sako, kad mamos tokia pareiga.“

Kai Irūnai buvo dešimt, o Inetai – devyneri, tėvai išsiskyrė. „Taip gyvenimas susiklostė – gal su vyru nesupratome vienas kito, gal skirtingų dalykų norėjome, – užsimena mama. – Žinoma, jos neklykė iš džiaugsmo, kad tėvai išsiskyrė, bet vis tiek mane labai palaikė: turbūt matė, kad man taip bus geriau.“ Moteris ištekėjo antrą kartą. „Dabar viskas klostosi puikiai, – džiaugiasi. – Dukros ir su tėčiu bendrauja, ir su mano vyru Egidijumi sutaria, jie – labai geri draugai. Antrąjį vyrą iškart gerai priėmė, nes jis labai geranoriškai su jomis bendravo nuo pat pradžių: tarp jų iškart atsirado ryšys. Be to, matė, kad man su juo labai gera. Matyt, toks likimas: kažkada kentėjau, kažkas buvo ne taip, kaip norėjau, bet dabar už viską gaunu atpildą.“ Sukūrusi antrą šeimą, apie kūdikį moteris nebegalvojo. „Vis sakydavome, kad daugiau vaikų nereikia: Egidijus turi dukrą, aš – dvi, užteks. Bet kai gyvenimas stojo į ramias vėžes, pačios mergaitės man mestelėjo mintį: „Gal jums dar reikia kokio mažiuko? Mes įstosime mokytis, išeisime, liksite dviese...“ Kai pradėjome planuoti kūdikį, juokais baiminausi: ar tik dukros nepagimdys anksčiau už mane, ar spėsiu pirma jų?.. Tada ir atsirado sūnus Adrijus – visų džiaugsmas. Jam dabar dveji – aš iš tiesų esu jauna mamytė!“

Jeigu dabar dukra parvestų kokį vaikiną į namus ir paprašytų mamos susipažinti, ji patikėtų, kad tai rimta. Bet neveda! „Neturi laiko: mokslai, karjera, – juokiasi ponia Ramutė. – Ir aš džiaugiuosi, kad taip yra. Jei įsimylėtų, draugauti nedrausčiau ir man nebūtų jokio skirtumo, jis – scenos žmogus ar kaimo žmogus, aktorius ar traktoristas. Dabar madingi vyrai krepšininkai, žinomi asmenys, su storomis piniginėmis... Bet dukra juk gali įsimylėti avintį čebatais ir su šake rankose! Tačiau nuo vestuvių tikrai atkalbinėčiau – viską jos dar spės. Ir anūkų dar nenoriu – savo mažąjį pirma reikia užauginti (juokiasi)! Mama labai jauna viską patyrė, o jos tegul dar pagyvena vien sau.“ Mama jau priprato prie savo dukrų, ypač vyresnėlės, karjeros, džiaugiasi, kad joms vis geriau sekasi.

„Kai televizija pradėjo rodyti serialą „Drąsos kaina“, kelių pirmų serijų beveik nemačiau – vis verkti norėjosi iš džiaugsmo, – prisipažįsta. – Irūnai – jau dvidešimt vieni, ji puikiai sugeba pasirinkti gyvenimo kelią, pati save išlaiko ir žino, ką daryti. Niekada nebuvo taip, kad jai ko nors neleisčiau ar labai prieštaraučiau. Bandė ją ir su Jampolskiu į porą lipdyti, bet kai aš žinojau, kaip ten viskas iš tiesų yra, nereagavau, nors ir ką būtų sakę. Erotiški žurnalų viršeliai?.. Kai iš pradžių nužvelgiau pirmąjį, galbūt ir buvo šioks toks širdies drebulys: gal truputį per daug, gal kai kas truputį ne taip?.. Bet dabar pagalvoju: kai buvau jauna, gal ir pati būčiau norėjusi tokiam viršeliui nusifotografuoti (juokiasi)? Nieko baisaus nematau. Jei jau močiutės nieko blogo nesako, tai aš – juo labiau.“

„Žmonės“
Komentarai
Temos Mama
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką