– Kamerine veikla, jungiančia poeziją ir muziką, užsiimate jau daugelį metų. Ar išaugo žmonių, mėgstančių tokius vakarus, būrys?
– Labai džiaugiuosi, kad ateina jaunų menininkų, ypač muzikantų, karta, kuri žavisi tokiais koncertais. Vis dėlto senoji klasikinė muzika buvo kamerinė, tik vėliau simfoninė muzika atėjo į didžiąsias koncertų sales. Kameriniams koncertams įgarsinti nereikia ypatingos technikos. Pradėjusi dirbti su Liudu Mikalausku, pasisėmiau geros patirties.
Naujausia programa, kurią rengėme su dainininke Giedre Zeicaite ir pianiste Edita Zizaite, vadinasi „Širdis pilna ugnies“ Kretingos muziejaus 75-osioms metinėms.
Kamerinėje aplinkoje tu iš tiesų kalbiesi su žmogumi, dalijiesi tuo, kas tau gražu, ką esi įsimylėjęs, tą, kuo žaviesi, sakytum, perpili į kito širdį kaip į kokią taurę. Matai akis, veido išraišką. Tai labai artimas ryšys! Tiesą sakant, į tas kamerines erdves ateina tokia publika, kuri ilgisi grožio, nori jame skendėti.
Dažniausiai visi sako, kad tokie renginiai skirti vyresniems, bet galiu užtikrini, nes būnu, – labai įvairi publika. Vasara dovanoja nuostabias dvarų erdves, jų terasas, kur viskas tikra ir savaime viskas – lyg scenografija.
– Ar kolegos aktoriai neklausinėja: negi nepasiilgstate didžiosios scenos?
– Būtų smagu, jei įdomus, rimtas režisierius pasiūlytų įdomioje pjesėje įdomų vaidmenį. Manau, kiekvienas aktorius šito ilgisi, ar jis yra teatre, ar jame nėra. Ypač tam tikro amžiaus ir patirties, kai jau tikrai žinai, kas yra geras teatras, įdomi pjesė, įdomus vaidmuo. Tiesa, daugybė renginių, kuriuos man tenka organizuoti, būna ir teatralizuoti. Tad scenoje labai dažnai ir būnu.
Naujausias mano teatrinis nuotykis – muzikinis spektaklis „Ten kur svajonės lekia“, kurį sukūrėme dsu Liudu Mikalausku, Egidiju Bavakynu, puikia šokėjų pora Gintare ir Tomu Slausgalviais.
– Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo lietuviški serialai. Ar jūs sulaukėte pasiūlymų juose nusifilmuoti?
– Pasiūlymų nebuvo, nes, manau, Klaipėda kiek tolokai nuo Vilniaus – tai viena iš priežasčių. Pastebėjau, kad juose labai retai vaidina aktoriai, gyvenantys ne sostinėje. D.Meškauskas, V.Anužis ar keli Šiaulių teatro aktoriai – tiesiog išimtys.
Apskritai tuos serialus vertinu teigiamai. Smagu – Lietuvos žiūrovai myli savo aktorius. Jie nori, kad lietuviškai kalbėtų, kad būtų matyti veidai, lietuviškos, kiekvienam artimos problemos, peizažas.
Visoje Lietuvoje dabar jaučiamas teatro alkis, o serialai tai kompensuoja.
Be to, ir aktoriai nepraranda formos. Gal netrukus sustiprės valstybė ir atsigaus kino pramonė. Tada atsiras galimybių ir rimtesnių filmų sukurti.
– Ar stebite, kas vyksta Klaipėdos teatruose?
– Manau, tai visų žmonių širdagraužą dėl Klaipėdos dramos teatro. Gaila, kad Klaipėda negali turėti muzikinio teatro, į kurį būtų malonu ateiti, praleisti laiką. Žiūrovams reikia ne teatro, kuris migruoja, o savo teatro, kur jie galėtų ir kavos išgeri, susitikti, maloniai laiką praleisti.
Laikui bėgant, taip tikrai atsitiks, tik norėtųsi greičiau.
– Kaip leidžiate atostogas?
– Renginių yra žymiai sumažėję – tik kartą per savaitę, nors anksčiau tekdavo koncertuoti 3–4 kartus. Todėl išsimiegu, einu maudytis į jūrą. Nebereikia važinėtis, neišvargina tiek kelionės. Kartais norisi ir nejudėti.
