Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Kupšys: jei būčiau dvidešimties, gal sužvaigždėčiau

Vytautas Kupšys
Butauto Barausko nuotrauka / Vytautas Kupšys
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kraujas Makarui“. Toks užrašas turėjo kabėti ant kraujo maišelių, kurie iš tiesų buvo skirti garsiam Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui, režisieriui ir dainininkui Vytautui Kupšiui (48). Pernai, kai jam buvo atliekama sudėtinga širdies operacija, reikėjo retos trečios rezus minus grupės kraujo. Tarp draugų, jų draugų ir pažįstamų pasipylė žinutės: „Makarui reikia kraujo!“ Informacija paskelbta net per vietos radiją.

Gal šiek tiek liūdina, kad du dešimtmečius teatre dirbantį kūrėją žiūrovai sutapatina su serialų „Nemylimi“ ir „Svetimi“ herojumi?

Apie tai negalvoju. Prisimenu, kaip į palatą įėjo profesorius Vytautas Sirvydis ir rankos mostu parodė, kad reto, man tinkančio kraujo turi per akis. Žinau, kad tiek jo net ir nereikėjo. Gali būti, kad jis kažkur dar saugomas (šypsosi).
Tik po operacijos, kai reabilitacijos buvau išvykęs į Valkininkų sanatoriją, supratau, kokie serialai išties populiarūs. Negalėdavau išeiti į lauką: stodavo mašinos, žmonės tempdavosi į kiemą ir prašydavo kartu nusifotografuoti. O man taip skaudėjo, kad kurį laiką nebėjau į miestelį pasivaikščioti. Žinoma, niekas ir tikruoju vardu nevadino. Tik Makaras ir Makaras. Būčiau kokių dvidešimties, sužvaigždėčiau. O dabar jau amžius nebeleidžia. Man keisti žmonės, kurie sako, kad serialai – prastas lygis ir profesionaliam aktoriui negarbinga juose vaidinti. Pasižiūrėkite, kiek teatre absurdiškų dalykų prikurta. Bet kuriame darbe turi save visą atiduoti, tada nebus gėda dėl menkaverčių rezultatų. Niekada nemokėjau savęs taupyti. Jeigu imuosi darbo, tai visa dūšia. 

Sudėtinga širdies operacija – tokių Lietuvoje atlikta tik apie šimtą keturiasdešimt – tikriausiai privertė mažinti tempą?

Jau praėjo aštuoni mėnesiai ir jaučiuosi puikiai. Medikai leido sportuoti daugiau, nei paprastai po tokios operacijos leidžia. Ir į spektaklius sugrįžtu. Vėl repetuoju „Skapeno klastas“, kur mano kuriamas Skapeno vaidmuo yra fiziškai sudėtingas. Kiekvienas personažas emociškai išvargina, o šiam reikia atiduoti milžiniškas jėgas. Vėl prasidėjo serialo „Svetimi“ filmavimas, dažnai tenka važiuoti į Vilnių. Laisvo laiko kaip ir nėra. Jėzau, Jėzau, kaip tas laikas bėga, dar norisi tiek visko padaryti. Mes per daug laiko prasėdim, pravalgom ir pramiegam. Kai manęs kas nors paprašo ką nors padaryti, tą pačią akimirką tariu „gerai“, o paskui galvoju, kaip tai padarysiu. Pamenu, paprašė parašyti pjesę vaikams. Sutikau. Davė mėnesį. Laikas ėjo, o aš niekaip negalėjau prisėsti ir pradėti. Likus keturioms paroms kažkas pratrūko ir pradėjo lietis kūryba. Užduotį atlikau laiku, tik paskutinių puslapių nebespėjau mašinėle išspausdinti, pabaiga buvo parašyta ranka. Taip per kančias gimė pjesė „Išgelbėkit kengūriuką“.

Kas labiau esate: aktorius, režisierius ar dramaturgas?

Esu teatro žmogus. Niekada nesusimąsčiau, ko turiu daugiau. Žinau viena: man reikia kūrybos, o kada ir kokios, matyt, sprendžia kažkas iš aukščiau. Buvo idėja kurti Panevėžyje muzikinį teatrą, prisidėjau prie jos. Net parašiau pirmąją operetę. Apskritai teatras man prasidėjo nuo vyresniojo brolio Edvardo – jau pirmokas, paklaustas, kuo bus, jis žemaičiuodamas atsakydavo: „Artists.“ Brolis man atstojo tėvą, kuris žuvo, kai mama manęs laukėsi, bet apie tai dar net nežinojo. Edvardas man siųsdavo knygų, kurias turiu skaityti, sąrašus. Būdamas dvylikos įsimylėjau Dostojevskį, paskui Hemingwayų, Londoną... Skaičiau taip: jei pradedu Dostojevskį, tai nuo pirmos iki paskutinės knygos. Ir taip su visais rašytojais. Buvau užsikrėtęs skaitymu. Pabėgdavau iš pamokų, eidavau į mišką ir skaitydavau. Po kokios savaitės mokytojai manęs pasigesdavo, o mama stebėdavosi: „Bet juk vaikas ryte išeina į mokyklą...“

 

Pamenu, ėjau su reikalais į savivaldybę ir pajutau: gimsta! Paskambinau, atsiprašiau, kad dabar negaliu ateiti ir bėgom į namus. Per pusantro mėnesio sukūriau septyniolika dainų.

Šiais laikais tokias vaikų „išdaigas“ tikriausiai tik filmuose galėtume pamatyti...

Man visada reikėjo kokios nors veiklos, o ne paiko dykinėjimo. Jeigu būtume gyvenę didesniame mieste, tikrai mane koks treneris būtų paėmęs į rimtas treniruotes, bet Darbėnuose rimtos sporto bazės nebuvo. Žaisdavau krepšinį, jei reikėdavo – plaukdavau, bėgdavau, šokdavau į aukštį, tolį. 
Vaikystėje maniau, kad būsiu dainininkas, kankinau gitarą, bet paauglystėje susižeidžiau pirštą. Atrodo, per visai nekaltą atsitikimą svajonės subyrėjo į šipulius. Važiavau paskolintu motoriniu dviračiu, pasirodė, kad kažkokia detalė išlindo. Kyštelėjau ranką, besisukanti detalė pagavo mano pirštinę, įsuko pirštą ir sutraiškė visą galiuką. Metus žaizda gijo. Su grojimu viskas buvo baigta.

Na, ne visai viskas baigta, juk prieš kelerius metus išleidote dvi savo kūrybos dainų, kurias atliekate pritardamas gitara, kompaktines plokšteles „Likimų dėlionės“ ir „Pasivaikščiojimas po dangų“!

Tai buvo vienas tų kūrybinių protrūkių, kurie į mano gyvenimą ateina ne mano valia. Buvau išsiskyręs su antrąja žmona ir pirmą kartą gyvenau VIENAS! Tai – visai kitoks gyvenimas. Labai kokybiškas. Tuomet buvau, rodos, trisdešimt aštuonerių. Prasidėjo labai kūrybingas ir darbingas laikotarpis. Su Sigitu Račkiu statėme Gorkio „Dugne“, buvo daug sunkių, bet įdomių repeticijų. Pamenu, draugai pakvietė švęsti Naujųjų ir paprašė, kad atsineščiau gitarą. Gulėjo ji metų metus pas mane ant spintos. Grojau tiek, kad kitą rytą pirštus gėlė (šypsosi). Praėjo gal kelios dienos ir aš vėl paėmiau gitarą. Visada svajojau dainuoti žinomo dainininko Aleksandro Malinino romansus. Susirašiau tekstus, iš klausos natas... Artėjo draugo gimtadienis, pagalvojau: padarysiu jam dovaną – padainuosiu romansų. Staiga kilo noras sukurti dainą: iš vidaus veržėsi melodija, prie jos lipo eilės. Tai buvo pirmą kartą gyvenime! Juk nuo trylikos metų svajojau kurti muziką, bet niekaip nepavyko. Ir štai atėjo tas laikas! Iš laimės paskambinau dukroms Ramunei ir Eglei. Po valandos gimė antra daina. Pamenu, ėjau su reikalais į savivaldybę ir pajutau: gimsta! Paskambinau, atsiprašiau, kad dabar negaliu ateiti ir bėgom į namus. Per pusantro mėnesio sukūriau septyniolika dainų.

Menininkai pripažįsta: kūrybinis proveržis gimsta, kai širdį užvaldo meilė. Jums – priešingai. Reikėjo sulaukti vienatvės?

Kūrybai turiu užsidaryti vienas. Tačiau mano dainos apie jausmus, o ne apie stalo koją (šypsosi). Jausmus reikia išgyventi, išnešioti, išturėti, kad jie subręstų eilėraščiui, dainai. Sako, mano dainos liūdnos. Manau, kad jos lyriškos. Antrąjį kompaktą išleidau prieš operaciją. Nežinojau, kuo viskas gali baigtis, todėl skubėjau.

Dabar turite kam dainas kurti ar bent jau dainuoti prie žvakių šviesos?

Turiu, bet nebekuriu. Laiką užpildo serialas. Porą metų turiu draugę.

Pirmoji jūsų žmona Diana Staponkutė – garsių Panevėžio teatralų dukra. Ar įsiliejimas į tokią šeimą padėjo patekti į didžiąją sceną?

Tuo metu niekas tokių dalykų nepabrėžė ir nesureikšmino. Tąsyk ne šeima, pavardė buvo svarbiausia. Jau kai įsimylėjau, tai šakės (juokiasi). Su Diana nuo pirmo kurso draugavome, trečiame susituokėme, susilaukėme dvynukių, o po trylikos metų išsiskyrėme. Visiems tai buvo skausminga, bet dabar ir su mergaitėmis, kurios jau porą metų gyvena ir dirba Italijoje, ir su buvusia žmona sutariame puikiai. Taigi žmonos kilmė darbe man nesuteikė išskirtinumo. Tuometiniai teatro grandai mane pastebėjo žmonos režisuotame spektaklyje „Po Svarstyklių ženklu“, kur vaidinau Čiurlionį. Bet patekti į garsųjį teatrą nebuvo taip paprasta. Aktorius Donatas Banionis surengė man tikrų tikriausią egzaminą. Mane stebėjo teatro legendos: Vaclovas Blėdis, Gediminas Karka, Kazys Vitkus. Scenoje buvau vienas, bet egzaminą išlaikiau ir buvau priimtas į teatrą.

Tiesa, jums galėjo gelbėti dar neišblėsusi brolio Edvardo Kupšio šlovė. Jis mokėsi Juozo Miltinio studijoje, vėliau su juo ir dirbo?

Taip, brolis dirbo su teatro legenda, bet neištvėręs spaudimo ir įtampos pabėgo. Net labai toli (juokiasi). Ir aš pabėgčiau nuo Miltinio, tikrai neištverčiau. Mano žmonos dėdė buvo aktorius Blėdis, todėl teko ir man pabūti šalia Miltinio. Vežiojau jam vyną. Būdavo, kartą per porą mėnesių su specialiu leidimu nuvažiuodavau į specialų sandėlį ir parveždavau kelias dėžes prancūziško vyno. Ne vieną vakarą prie to vyno esame ir pasėdėję, kalbėjęsi. Bet čia jau atskira tema.
Mano brolis po vidurinės išvažiavo mokytis į J. Miltinio studiją, nes taip buvo pataręs vienas mokytojas. Po mokslų Miltinis jį išsiuntė į Maskvą pasimokyti apšvietėjo amato. Apšvietimas režisieriui buvo vienas svarbiausių dalykų. Sugrįžo Edvardas į teatrą ir kokius dešimt metų dirbo. Bet vieną dieną trūko kantrybė, sviedė prožektorių į žemę, pasakė: „Eikit jūs...“, ir pats išėjo. Prašė sugrįžti, bet jis pakartojo, kad teatro nebenori matyti. Išvažiavo į Maskvą ir pirmiausia nuėjo į... teatrą (šypsosi). Pateko į aktorių biržą. Sovietų Sąjungoje tai buvo vienintelė birža, iš kurios aktorius rinkdavosi visų teatrų režisieriai. Edvardas paklausė: kuriame tolimiausiame mieste yra teatras? Norilske (šiauriausias miestas Sibire – red. past.). Ten ir išvažiavo. Lėktuvu nenorėjo skristi, iškeliavo traukiniu. Po metų jį atrado vienas režisierius iš Jakutsko. Pasiūlė bent metus pabandyti. O jam taip patiko, kad iki šiol ten dirba. Gavo nusipelniusio Rusijos liaudies artisto vardą. Jakutske, mieste, kuris dydžiu prilygsta dviem Panevėžiams, yra keletas teatrų. Suprantama, Jakutija – turtingas kraštas. Brolis pasakojo, kad sovietmečiu oro uoste vyrukams iš portfelių krisdavo deimantai. Žinoma, tie laikai seniai praėjo, bet vis tiek jie ten gerai gyvena.
Su broliu visada buvome labai artimi, jokių paslapčių tarp mūsų nėra. Vasarą su žmonomis ir dukromis – brolis turi vieną dukterį – grįždavome į tėviškę, į Darbėnus. Iš ten Palanga netoli, o šalia tvenkinys ir miškas, kurį, tiesa, jau iškirto. Taip vieną vasaros mėnesį praleisdavome kartu iki mano skyrybų. Edvardas grįžęs visada kalba tik žemaitiškai. O Jakutske jis buvo pripažintas kaip geriausiai rusiškai kalbantis aktorius. Aišku, ir dabar su juo palaikome ryšį. Gaila, kad brolis taip toli. Lyg gyventų Niujorke, tik į priešingą pusę (šypsosi). Kiek kartų aš jį norėjau parsivilioti atgal. Nepavyko.

Jūsų dukros, augusios meniškoje ir kūrybingoje aplinkoje, nepanoro sekti tėvų pėdomis?

Ne, jos labai dainingos. Dalyvavo konkursuose, skynė laurus, o kai baigė mokyklą, direktorius išleido jųdviejų kompaktinę plokštelę. Aktorėmis jos niekada nenorėjo būti. Ramunė baigė teisės studijas, Eglė – filologiją ir italų kalbą. Per tai jai atsivėrė Italija, kartu pasiėmė ir seserį. Ten susipažino su italais, bet džiaugiuosi, kad jie iš Šiaurės Italijos, o ne kokios Sicilijos (šypsosi). Apie vestuves kol kas nė viena nekalba, o aš ir neklausinėju... 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką