Ką tik įteisinote skyrybas su Jurgiu. Reikia jus sveikinti ar reikšti užuojautą?
Manau, turėtumėte sveikinti. Aš sveikinu save, sveikinu Jurgį, kad laiku supratome, jog negalime būti drauge, kad kartu nusprendėme eiti į priekį kaip dvi individualybės. Su Jurgiu susituokėme studijų Sidnėjaus universitete metais – buvome tiesiog vaikai! Tada buvo vieni prioritetai, kai suaugome – kiti. Kai gyvenimo sunkumai pradėjo imti viršų, meilė mus apleido. Su Jurgiu esame nesutaikomos priešingybės, dvi skirtingos asmenybės, turinčios skirtingų interesų.
Ilgai mąsčiau, svėriau ir supratau, kad skyrybos man atneš daugiau naudos nei žalos. Po to, kai praėjusių metų pradžioje atidariau kambodžietiško masažo saloną, nusprendėme gyventi atskirai. Su Sydney gyvename nuomojamame bute prie Operos ir baleto teatro. Tai buvo teisingas žingsnis. Aš laiminga, kad Jurgis kuria naujus santykius, o aš galiu susikoncentruoti ties tuo, kas svarbiausia man: kad vaikas būtų laimingas, darbas, verslas sektųsi. Žinoma, skyrybos veda į neviltį ir liūdesį, bet jei tai įveiki, gyvenimas pasiūlo daug daugiau.
Dukrelė supranta, kas su tėvais įvyko?
Kai išėjau iš namų, jai buvo pustrečių, gal nelabai suprato, kas atsitiko, tik tiek, kad mes jau nebe kartu. Tačiau su Jurgiu pasistengėme, kad dukra nepajustų didesnių pokyčių: jis daugiau su ja būna savaitgaliais, aš – darbo dienomis, ir žinoma, yra mylintys seneliai.
Su Jurgiu pasistengėme, kad dukra nepajustų didesnių pokyčių: jis daugiau su ja būna savaitgaliais, aš – darbo dienomis, ir žinoma, yra mylintys seneliai.
Kaip jūsų tėvai susitaikė su skyrybomis?
Žinoma, iš pradžių labai išsigando, tačiau suprato, kokie mes su Jurgiu skirtingi. Žinoma, jokie tėvai nenorėtų, kad sugriūtų jų vaiko šeima. Bet ką gali padaryti? Juk tai tavo gyvenimas ir tik tu gali spręsti, o jie – tiesiog priimti. Jie išties labai labai palaikė mane, kaip visuomet. Palaikė ir Jurgio tėvai, daug man padėjo, vasarą paimdavo Sydney.
Anksčiau Kambodžoje skyrybos buvo labai didelė gėda. Bet mano kartai – jau nebe tokia. Taip, tėvus nuliūdinau. Bet aš mokausi iš savo klaidų. Suprantu, kad nutekėti į svetimą, visiškai skirtingos kultūros šalį, išsiskirti ir likti vienai su mažu vaiku yra savižudiška misija. Tai iššūkis man. Dabar jaučiuosi kur kas stipresnė ir energingesnė.
Ar Lietuvoje turite paramos „komandą“?
Žinoma! Privalu ją turėti. Kitaip neišgyventum. Tų labai artimų širdžiai draugų, kurie mane palaiko, galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, – du ar trys. Šioms draugėms aš išties labai rūpiu, kilus problemai, jos atlėks vidurį nakties man padėti. Lygiai taip pat ir aš dėl jų padaryčiau.
Į kokius darbus esate įsisukusi?
Užsiimu labai daug kuo. Reklamuoju Kambodžos kultūrą ir pačią šalį Lietuvoje, organizuoju turistines keliones į Kambodžą, turiu naują nedidukę kompaniją, tiekiančią sveikatinimo priemones. Mane kviečia mokyklose skaityti motyvacijos paskaitų. Ir dar atstovauju tarptautinei savo tėvo kompanijai – kartais atlieku pavedimus Europos šalyse.
Tėvai nevilioja grįžti gimtinėn?
Nuolat vilioja! Žinoma, Kambodžoje, namuose, man būtų kur kas patogiau – labai daug padėtų mama, tėtis, seserys ir nereikėtų jaudintis dėl finansų. O čia, Lietuvoje, aš nuolat turiu rūpintis dėl pinigų, dėl vizos, dėl to, kur gyvenu, kur mano vaikas lankys mokyklą, dėl savo draugų...
Daug kas Lietuvoje įsivaizduoja, kad aš labai turtinga. Netiesa. Nereikia įsivaizduoti, kad man pinigais iš dangaus lyja! Kad daug turėčiau, labai daug ir sunkiai dirbu. Dabar vairuoju naują labai gerą automobilį, bet lig tol turėjau seną. Kai pradėjau savarankišką verslą, tėvas padėjo man jį įsigyti. Bet tik tuomet, kai įrodžiau jam, jog sugebu dirbti ir ką nors pati pasiekti! Aš nesu turtinga. Bet noriu būti. Ir tapsiu! Aš tuo tikra!
Kokia ta tradicinė jūsų, dabar – vienišos mamytės, diena?
Ryte išruošiu ir nuvežu Sydney į darželį. Triskart per savaitę ryte sportuoju. Apie devintą atvykstu į biurą ir dirbu iki šešių vakaro. Su Sydney važiuojame apsipirkti, nes stengiuosi maitintis tik namie – taip ir pigiau, ir sveikiau. Grįžtame apie pusę aštuonių, tada imuosi namų ruošos, gaminu valgį. Kelis kartus per savaitę sukviečiu draugus ir eksperimentuoju maistu. Savaitgalius Sydney dažniausiai leidžia pas senelius, tuomet turiu daugiau laiko sau.
Praėjusią vasarą pradėjau lankyti solisto Arvydo Markausko pamokas Operos ir baleto teatre. Prieš kelis mėnesius dėl mokytojo sveikatos problemų pamokos laikinai nutrūko. Man reikia nuolat daug repetuoti – automobilyje atlieku operinius pratimus. Ir dar svajoju apie pramoginius šokius. Jau buvau pradėjusi lankyti Andriaus Kandelio pamokas, jis – nuostabus, deja, labai užsiėmęs. Susiradau kitų mokytojų.
Yalin, jūs šviečiate iš vidaus, gal nauja meilė bunda?
Aš susitikinėju su keliomis „naujomis meilėmis“ (užsikvatoja), bet tik susitikinėju. Ir nieko daugiau. Nieko rimto. Aš neskubinu jokių įvykių. Turėdama tokios patirties, pasidariau labai atsargi.
Man patinka mano naujas gyvenimas. Žinau, kad, prieš žengdama kiekvieną žingsnį, aš apsvarstysiu visas galimybes ir išsirinksiu geriausią.
