Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Grigaitis. Ką reiškia „VIP Service“, jei lagaminas pradingo?!

Žilvinas Grigaitis
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Žilvinas Grigaitis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iš verslininko Žilvino Grigaičio (39) atskrenda pirmasis SMS: „Su šampe ir jau su šypsena linkėjimai iš Paris. Lai liejasi „Veuve Clique“ champagne laisvai. Noriu vėl šventę švęsti. Apkabinu, ŽG.“

Kodėl tos žinutės taip laukėme? Mat iš paties ryto radijas pranešė, kad dėl rūko Vilniaus oro uoste nesileido lėktuvas iš Prahos. O juk dar išvakarėse Žilvinas sakė: „Skrendu iš Vilniaus į Prahą, paskui – Paryžius...“ Jei rūkas neišsisklaidys, kelionės aplink pasaulį planas griūva kaip kortų namelis?! Žilvinas nuramino, kad turi atsarginį variantą. Bet jo neprireikė. Kelionė aplink pasaulį, kuri turėjo vykti dar kovo pradžioje, šįsyk prasidėjo!

„Keliaudamas esu praradęs lagaminų. Tad jau teko pajusti, ką reiškia eiti į susitikimą ar konferenciją, kai atrodai lyg iš namų išvarytas. Supratau: jei Australiją pasieksiu be bagažo, bus katastrofa. Prisiminiau vienos ponios iš Los Andželo patarimą susidėti daiktus dubliuojant į du lagaminus: viename kostiumas, kitame – kitas. Tokia pat tvarka išdalijau marškinius, kaklaraiščius. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė labai paprasta, bet lagaminus teko perdėti gal tris ar keturis kartus. Šis vargas pasiteisino, nes jau Honkonge laukė siurprizas: atskrido tik vienas lagaminas. Antras liko Paryžiuje. Buvau patikintas: per parą jis bus pristatytas. Bandžiau save raminti, jog viskas baigsis gerai, bet ramybės nedavė mintis: kokio velnio ant lagaminų dedami ženklai „Priority“, „First Class“, „VIP Service“, jeigu bagažas neatkeliauja su šeimininku!

Bet apie viską nuo pradžių. Trumpai pasivaikščiojus po pavasarėjantį Paryžių, laukė vienuolikos valandų skrydis į Honkongą. Laikas pralėkė stulbinamai greitai. Matyt, savo darbą padarė šampanas „Nicolas Feuillatte Blanc de Blancs 2002“, kurio gražuolės stiuardesės negailėjo. Miegojau puikiai, tik lova galėjo būti šiek tiek ilgesnė. Tačiau prieš pat vakarienę maloniai nustebino detalė, kuri iliustravo, kaip „Air France“ atidžiai seka klientų poreikius. Iš anksto buvau pranešęs, kad esu alergiškas ožkų pieno sūriui, todėl jo negali būti patiekaluose. Jo ir nebuvo. Tačiau gurmė patiekalas su būtent tokiu sūriu buvo patiektas mano kaimynei Celinai. O varge! Jau vien nuo jo kvapo pradėjau galvoti, iš kur reikės gauti antialerginių tablečių. Bet neprireikė. O mano kaimynė pasitaikė tikrų tikriausia pleputė. Jai viskas įdomu: kur gyvenu, ką veikiu, kodėl skrendu į Honkongą, ką ten veiksiu. Patenkinau jos smalsumą ir peržiūrėjau visą siūlomų filmų sąrašą. Pasirinkau animacinę naujieną „Princesė ir varlius“.

Honkongas. Lėktuvas nusileido į vakaro sutemose skendintį miestą, kuris, kaip ir Niujorkas, niekada nemiega. Su kalbiąja kelionės kaimyne atsisveikindami apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis. Išvydęs jos darbovietę ir pareigas gerokai nustebau: „Gucci Asia Pacific“ komunikacijos direktorė! Sutarėme susitikti vakarienės. Šios progos tikrai nepraleisiu!

Kitą dieną pietums nusprendžiau pasirinkti Soho turguje keptą žąsį. Išsirinkau ją pats, prie mano akių paukštis buvo iškeptas ir patiektas. Nuostabus maistas ir viso labo už septynis litus. Kodėl nesirinkau dviem ar trimis „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėto prabangaus restorano? Tokius palieku tiems, kurie keliones planuoja pagal restoranų gidus. Mano patirtis rodo, kad žvaigždutės ir statusas ne visada garantuoja kokybę. Už tris keturis salotų lapus nesiruošiau mokėti trijų šimtų litų.

Sugrįžus į viešbutį nustebino konsjeržo žinia: manęs ieškojo skrydžio draugė Celina ir prašė būtinai jai paskambinti. Nuojauta kuždėjo, kad laukia kažkas nepaprasto, nes dirbant TOKIOJE kompanijoje paprastų, o juolab prastų pasiūlymų nebūna. Buvau kviečiamas priešpiečių į „Kowloon Rotary“ klubą. Tačiau užduotis pasirodė neįmanoma, nes vis dar neturėjau savo lagamino, kuriame supakavau klubinį kostiumą. Laikas, per kurį pamestas bagažas turėjo atkeliauti, baigėsi, todėl su visais įmanomais „Air France“ atstovais ėmiau aiškintis. Sužinojau, kad lagaminas kažkodėl nuskraidintas į... Singapūrą ir tik ryt bus prie mano kambario durų. Siūloma kompensacija nebeišgelbės.

Su Celina susitikau kitą dieną pietų. Prie mūsų prisijungė linksma kompanija, kuriai Lietuvos vardas lyg ir žinomas, bet eilinį kartą išgirdau, kad mūsų sostinė yra Ryga. Tiek to. Po pietų iš savo naujų draugų gavau pasiūlymą aplankyti Macau salą, buvusią Portugalijos koloniją. Nusprendžiau dviem dienoms nukelti skrydį į Sidnėjų ir priėmiau jų kvietimą pasisvečiuoti „MGM Grand“ kazino komplekse. Po poros valandų greitaeigiu kateriu įkėliau koją į retro stiliaus salą, kurioje kazino verslas uždirba daugiau nei Las Vegase. Gigantiški lošimo namų pastatai labai jau nedera su senąja architektūra. Bet verslas yra verslas.

Iš tos gražios salos užsakiau gėlių puokštę mamai, kuri per Velykas šventė savo gimtadienį. Įdomu, ar ji ją pasiekė?“ 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką