„Zenys buvo šaunus žmogus, kuris niekieno neverčiamas elgėsi taip, kaip jam liepė sąžinė ir pareiga, – vakar LŽ sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. – Jis tinkamu momentu ir laiku padarė tai, ką turėjo padaryti.“
1990 metų sausio 11–14 dienomis į Lietuvą M.Gorbačiovą pasiuntė sovietų kompartijos centro komitetas, pasipiktinęs tuo, kad Algirdo Brazausko vadovaujami Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo SSRS komunistų partijos. Tikėtasi pamokyti ir sutaikyti dvi Lietuvos komunistų frakcijas: promaskvietiškus Mykolo Burokevičiaus „platformininkus“ ir „atskalūnus“, vadovaujamus A.Brazausko. Maskva taip pat tikėjosi įtikinti visus lietuvius, kad „nacionalinis klausimas nėra pats svarbiausias gyvenime“.
Nelauktas akiplėšiškumas
Sustodamas gatvėje pakeliui iš oro uosto, padėdamas gėlių prie Lenino paminklo Lukiškių aikštėje, M.Gorbačiovas savo stiliumi žaidė su minia, kalbėjosi su šalia stovinčiais žmonėmis. Tačiau tuometinėje Kuro aparatūros gamykloje Gorbio laukė netikėtas pokalbis, kuris visiškai sugriovė numatytą scenarijų ir parodė išgirtuosius sovietų vadovo sugebėjimus bendrauti su „paprastais“ žmonėmis.
Greitu žingsniu eidamas per milžinišką cechą, lydimas nemažos svitos ir daugybės žurnalistų, gensekas (generalinis sekretorius) sustojo prie vyresnio amžiaus darbininko Z.Lisausko, laikančio rankose savadarbį transparantą. Nesuvaidinta pokalbininkų įtampa užfiksuota režisieriaus Domanto Vildžiūno dokumentinio filmo „Lemtingas susitikimas“ fonogramoje:
„M.Gorbačiovas: – Nagi, kas čia parašyta? Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė? Kokia nepriklausomybė?
Z.Lisauskas: – Aš gimiau nepriklausomoj Lietuvoj ir turiu mirti nepriklausomoj Lietuvoj.
M.G.: – Kas jums pavedė parašyti šitą plakatą?
Z.L.: – Aš pats asmeniškai...
M.G.: – Jūs parašėte „visiška“. Vadinasi, iš Sąjungos susiruošėte išeiti?
Z.L.: – Taip. Anksčiau ar vėliau...
M.G.: – Jūs viską apgalvojote ir viską žinote?
Z.L.: – Na, žinoma...“
Įsiaudrinęs generalinis sekretorius, iškėlęs smilių agresyviai grūmojo Kuro aparatūros šaltkalviui: „Manote mane sutrikdysite? Nesutrikdysite manęs!“ Vėliau pats šaltkalvis Z.Lisauskas taip prisiminė pokalbio pabaigą: „M.Gorbačiovas taip įsikarščiavo, kad ėmė rankomis mosikuoti, net žmona jį ramino: „Miša, Miša, nustok...“ Galų gale jis numojo į mane ranka ir nubėgo į kitą cechą... „Sunku jums bus“, – dar mestelėjo Gorbis, o šaltkalvis Zenys nesutriko: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“
Skaudžios lemties šeima
Zenio Silvo Lisausko (1930 11 04 – 2009 10 11) šeimą iš gimtinės Ignalinos rajone sovietai ištrėmė 1949 metų kovo 25 dieną. Pats aštuoniolikmetis Zenys pabėgo iš paryčiais apsuptos sodybos, kumščiais susikaudamas su sargybą einančiu stribu.
Vienas jo brolis žuvo partizanaudamas, kitas mirė tremtyje. Z.Lisauskas slapstėsi nuo saugumo Vilniuje, vėliau dirbo įvairius darbus, kol buvo išaiškintas kaip pabėgęs tremtinys. Atitarnavęs sovietų armijoje, jis rašė laiškus LKP vadams ir pasiekė, kad mama sugrįžtų iš Sibiro. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose, ilgiausiai – toje pačioje Kuro aparatūros gamykloje. Užaugino keturis vaikus.
Vedamas noro stiprinti nepriklausomybę
Išėjęs į pensiją Z.Lisauskas buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) bei generolo P.Plechavičiaus karių sąjungos narys. Kaip prisimena LŠS Karaliaus Mindaugo 4-osios kuopos vadas Rimantas Vrubliauskas, anuometinius šaulius stoti į sąjungą skatino didis noras stiprinti neseniai atkovotą Lietuvos nepriklausomybę. Anot R.Vrubliausko, tai buvo tvirtas, savo nuomonę ginti gebantis žmogus, kuriame derėjo būdo tvirtybė ir galimybė taikytis bei rasti sprendimą.
Z.Lisauskas apdovanotas LŠS Šaulių žvaigždės bei Sausio 13-osios medaliais.
Velionis šiandien bus pašarvotas Vilniaus Šv.Ignoto bažnyčioje. Šv.mišios – trečiadienį, spalio 14 d., 13 val., laidotuvės – 15 val. Antakalnio kapinėse.
