Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dominykas Vaitiekūnas kviečia į nemokamą koncertą: „Be muzikos žmonės nebūtų žmonės“

Dominykas Vaitiekūnas
Asmeninio albumo nuotr. / Dominykas Vaitiekūnas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dominyką Vaitiekūną vieni pažįsta kaip grupės „Liūdni slibinai“ vokalistą, kiti – kaip laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vedėją, dar kiti – kaip projekto „Šok su manimi“ laimėtoją.

Muzika jam yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Tuo bus galima dar kartą įsitikinti šį sekmadienį, rugsėjo 28 d., 14 val., atėjus į Prezidentūros kiemą, kuris tądien bus atviras visiems norintiems. Čia vyks nemokamas Tarptautinės muzikos dienos koncertas. Dominykas jį ves ir atliks dar prieš 80 metų išleistą Danielio Dolskio dainą „Elyte, tu daili“.

Koncerte taip pat savo muziką žiūrovams dovanos grupės „Empti“ vokalistė ir solo atlikėja Giedrė Kilčiauskienė, į sceną žengs jaunieji Lietuvos atlikėjai – meistriškumo stovyklos „AGATA Langai“ dalyviai. Visiems jiems akomponuos Vilniaus džiazo orkestras, vadovaujamas Remigijaus Rančio.

Koncertas yra Lietuvos atlikėjų ir muzikos leidėjų asociacijos AGATA dovana vilniečiams ir miesto svečiams. Šiuo koncertu Lietuva prisijungs prie Tarptautinės muzikos dienos šventės, kasmet minimos spalio 1-ąją visame pasaulyje.

Belaukiant sekmadienio – interviu su D. Vaitiekūnu apie būsimą koncertą ir muzikos reikšmę muzikanto gyvenime: kaip jis vaikystėje besiklausydamasis muzikos užmigdavo, išmokdamo istorines datas ir kas jo manymu būtų, jeigu muzika staiga dingtų iš mūsų gyvenimo.

Dominykai, ką tau reiškia muzika?

Muzika man palengvina gyvenimą: tiek lietuvių kalbos, tiek anglų kalbos abėcėles išmokau tik su melodija. Kartais net istorijos datas išdainuodavau, kad lengviau prisiminčiau. Muzika man ne tik profesijos dalis, bet ir kasdieninė palydovė ir pagalbininkė. Ji padeda nuvykti į darbus, neužmigti po koncertų ir renginių vairuojant naktį, padeda išsiplauti indus, o mokyklos laikais padėjo parašyti ne vieną rašto darbą.

Šeima prisimena, kad dar prieš pradėdamas vaikščioti kinkuodavau į taktą. Pasakoja, kad mane migdydavo su muzika. Paleisdavo muzikinį centrą ir užmigdavau. Deja, bet muzikos mokyklos nelankiau ir nuosekliai jos nesimokiau. Gyvenimo aplinkybių prašomas įšokau į tą muzikos ūpokšnį ir kažkaip ten plaukioju.

Koks yra tavo pirmasis su muzika susijęs prisiminimas?

Pirmoji asociacija iš vaikystės – „Svirplys“. Taip vadinosi daina, kuria pradėjau savo, kaip solisto karjerą darželyje „Žvaigždutė“. Šiame pasaulyje tuo metu jau buvau pragyvenęs maždaug ketverius metus, sudėjau į tą dainą visą gyvenimišką patirtį, sukaupiau visas jėgas ir, jeigu gerai pamenu, sudainavau kūrinį iki pabaigos. Tik mano pirmojo mini rečitalio kolegė - pianinu akompanavusi moteris grodama šypsojosi taip, jog atrodė, kad jai žandai plyš. Man tada tas vaizdas atrodė, švelniai tariant, kraupokas.

Vaikystėje užmigdavai grojant muzikiniam centrui – kokios muzikos tada klausydavai?

Tai buvo ne tik vaikystėje, bet ir kūdikystėje. Tėvai sako, kad kai tik parsivežė mane iš gimdymo namų, drąsiai klausydovosi mėgstamos muzikos. Nors tas muzikinis aparatas stovėjo tiesiai priešais mano lovelę, aš sau saldžiai parbdavau į taktą. Tėtis turėjo daugybę vinilinių plokštelių. Iš ankstyvos vaikystės pamenu tik vieną dainą - Suzi Quatro ir Chriso Normano „Stumblin' In“. Netgi su šeima važiavome į Kauno Halę, kur vyko Chriso Normano koncertas. Buvau labai mažas, bet, kai uždainavo „Stumblin' In“ - jau žinojau, kad čia hitas. Pasaulinės žvaigždės gyvo garso koncertas Lietuvoje tais laikais buvo didis įvykis.

Mokykloje istorines datas įsimindavai muzikos pagalba. Kaip toks mokymasis atrodydavo? Būdavai kambaryje vienas ir dainuodavai: „Žaaaalgiiiirioooo mūūūšiiis – tūūūkstantiiis keeeturiii šiiimtaaiiii deeešiiiimtiii!“?

Praktiškai taip! Rymai prie konspektų namie ir dainuoji. Pirmoji tokį mokymosi būdą parodė mano pradinių klasių mokytoja Konstancija. Ji mums patarė, kad jeigu sunku išmokti lietuvių kalbos abėcėlę – galimą ją išdainuoti pasinaudojant „Bitute pilkoji“ melodija. Abėcėlę įsiminiau išsyk. Užtenka tik keturių taktų pagrindinei abecelei sutalpinti!

Kokia nors melodija kartais tapdavo mano tekstinės informacijos laikmena ir vėlesniais laikais. Jūs galite iš manęs juoktis, bet keistų asmenvardžių ir vietovardžių pilną istorinį faktą išmokau improvizuodamas namie operą: nustatai neva operinį balsą ir pusiau rečituodamas rūstauji tokį tekstą: „Faraonas Amenchotepas IV, liepė garbinti vienintelį  dievą Atoną, perkelė sostinę į Achetatoną, o pats persivadino į Echantoną.“ Penkias minutes pabaubi ir toks nesamoningas tekstas su visais svarbiausiais senovės Echnatono reformos įvykiais įstringa, patikėkit.

Ar kada pagalvojai, ką darytum, jei nebūtų muzikos?

Nebūtų muzikos – nebūtų mūsų, nebūtų ir mūsų pasaulio. Būtume kažkokios kitokios būtybės, ne žmonės. Mūsų širdis plaka ritmu, mes einame ritmiškai. Mašinos variklis ūžia muzikaliai dinamiškai – spaudžiam  greičio pedalą, jis ūžia crescendo, mažinam pavaras – girdis dinaminis diminuendo. Žmogus netgi turi tai, ką turi didelė dalis klasikinės muzikos instrumentų – stygas. Muzika yra žmoguje ir aplink mus. Čia jau nebent kokie vamzdžio priešininkai – turiu omenyje Neries krantinės arkos priešininkus – bandytų ginčyti šiuos mano teiginius, kad, atseit, ritmiškas kulniukų kaukšėjimas per asfaltą, tai jau ne muzika ir juo labiau ne menas.

Manau, kad muzika – tai mes. Man tik dažnai kyla kitas klausimas: jeigu kokios nežemiškos būtybės nežinotų, kas yra muzika, kaip racionaliai reikėtų paaiškinti, kad tas pats žmogus klauso Čiurlionio, Debussy, Madonos, „Saulės Kliošo“ ir liaudies dainas traukiančių babyčių? Ir visi žmogų skirtingai veikia.

Šį sekmadienį Tarptautinės muzikos dienos koncerte atliksi Danieliaus Dolskio dainą „Elyte, tu daili“. Kodėl būtent ją?

Danieliaus Dolskio dainų laisvalaikiu niekada neklausau, tačiau renginio muzikinės dalies vedėjas Remigijus Rančys kažkur rado jo dainą apie Elytę. Aš jos nebuvau girdėjęs nė sykio! Kadangi koncerte grosiantys jaunieji atlikėjai savo dainas jau buvo pasirinkę, o šitos, nabagės, niekas nenorėjo, sutikau ją sudainuoti. Labai nemėgstu visokių seksistinių nesąmonių, bet šita daina apie Elytės sijoną man pasirodė netgi priešinga – labai sarkastiška stereotipinio moters-lėlės vaizdavimo atžvilgiu. Repeticija su orkestru bus rytoj, tikiuosi, kad aranžuotėje ironija ir sarkazmas neprapuls.

Koncertas įvyks iškilmingoje vietoje – Prezidentūros kieme. Ar tai kaip nors įpareigoja?

Būtent šiuo metu – įpareigoja  šiltai apsirengti!

Koncerte taip pat pasirodys daug jaunųjų muzikantų. Kaip vertini idėją suteikti sceną ne tik scenos profesionalams, koks esi pats, bet ir jauniems, mažiau patyrusiems muzikantams?

Manau, kad jauniems muzikantams kartais siaubingai reikia erdvės, galimybių, palaikymo. Dažnai jaučiu, kad jaunas žmogus yra nuvertinamas, jam nesuteikiamas šansas, kartais užkertamas kelias, nes „jis dar spės“. O ir žodis „profesionalas“ yra labai jau dviprasmiškas. Scenoje turi būti žmonės, kurie nori ir gali atlikti muziką. Koks skirtumas – jaunas jis, su muzikos akademijos diplomu, ar be jo. Scenai ir muzikai reikalingas gyvas žmogus, kuris muziką jaučia ir yra gyvas. Ir nesvarbu, kiek tam žmogui metų ir nesvarbu kiek muzikinių diplomų turi. Muzikai nereikia statuso. Muzikai reikia verdančio kraujo.

Ką perduotum žmonėms, kuriuos sutiksi sekmadienį koncerte?

Mylėkim žmones ir būkime geri vieni kitiems!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką