Metal On Metal: Ar dydžėjai gerėja su laiku?
Keith, Optimo (Espacio): Aš labai norėčiau tuo tikėti.
Metal On Metal: Škotija lietuviams pakankamai svetima, mažai apie ją žinome ir girdime. Kodėl tai yra gera vieta šalis kurti ir gyventi?
Keith, Optimo (Espacio): Viską lemia žmonės – geras humoro jausmas, geri ketinimai, gero laiko meilė, socialistinė prigimtis, myli vyną, moteris/vyrus ir dainuot, pasiutusiai aistringi muzikai ir kultūrai. Ei, ir gražu pas mus, be to.
Metal On Metal: Ar nervina dabartinė muzikos padėtis? Kad viską gali gauti akimirksniu, kad mažai kas nori mokėti, etc, etc. Ar mums reiktų su tuo susitaikyti?
Keith, Optimo (Espacio): Adaptuotis ir negalvoti apie tai. Nėra prasmės verkšlenti, geriau pasistengti ją padaryti geresne. Laikai ir technologijos visada keisdavosi ir akseleracija ateity bus tik didesnė. Man atrodo, posakis yra „prisitaikyk arba mirk“.
Metal On Metal: Jūs esate įrašų kompanijos savininkai, bosai. Ar užknisa vadyba? Ar patys viską darote?
Keith, Optimo (Espacio): Jokio skausmo. Liūdna, aišku, kai plokštelė parsiduoda prasčiau nei tikėjais, žemiau tikėjimo, kad ją turi išgirsti žymiai daugiau žmonių. Toks jau gyvūlys yra įrašų kompanija. Aš laimingas, kai įrašas atsiperka (kas būna super retai). Geras dalykas ta įrašų kompanija, ypač Škotijoje, kur išvis mažai leidžiamų įrašų. Aš dažniausiai tvarkausi pats su viskuo, man truputį padeda sena bičiulė Jill.
Metal On Metal: Jūs sakot, kad kvaila klasifikuoti muziką, ypač šokių. Mes pritariame. Ir niekada neradome žodžio tam, ką grojame, tai išradome patys – „skerdykla“ (slaughterhouse). Ar jūs patys savo muziką kaip nors vadinate?
Keith, Optimo (Espacio): Kaidaise naudojau terminą „kekšynas“ (whorehouse), bet jis neprigijo. Skerdykla geriau.
Metal On Metal: Ką iš škotų literatūros mums paskaityti? Ar jūs kaip lietuviai – nelabai savus mylite ir ignoruojate?
Keith, Optimo (Espacio): Yra žiauriai daug gerų škotiškų knygų. Štai keli perliukai: Alasdair Grey „Lanark“, Arthur Conan Doyle „The Hound of The Baskervilles“, Irvine Welsh „Trainspotting“, Alesxander Trocchi „Young Adam“, David Hume „An Enquiry Concerning Human Understanding“, Robert Louis Stevenson „The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde“, Ian Banks „The Wasp Factory“, Luke Sutherland „Jelly Roll“, Walter Scott „Rob Roy“, Adam Smith „The Wealth of Nations“. Ir, aišku, visos Harry Potterio knygos, kurių aš gyvenime nesu skaitęs.
Metal On Metal: Kurios dainos buvo pačios esminės jums? Pavyzdžiui, nuo kurios pradėjote mylėti muziką, ar nuo kurios supratote šokių muziką, ėmėt dydžėjauti? O per kurią verkėte?
Jonnie, Optimo (Espacio): Mane veikia visa muzika. Arba tiesiog garsais ar kai kurių dainų atveju žodžiais, o mano suaugusiame gyvenime ir produkcijos kokybe. Būdamas pyplys grodavau mamos plokšteles palėpėje. Viena tokių ypatingųjų buvo Fats Domino „Blueberry Hill“ ir man atrodė, kad to vyro balsas buvo virš visų garsų, kokius buvau girdėjęs, nuostabus. To įrašo žodžiai man buvo tas pats, rūpėjo tik balsas ir skambesys. Turbūt, nes nieko panašaus nebuvau girdėjęs, nes tai muzikinis atradimas. Klausydavausi po kelioliką kartų per dieną. Tai turbūt ir yra įrašas, kuris paskatino domėtis muzika, jos garsais. Aš visuomet pasileidžio ant rypyto tai, kas užkabina ausį, kas yra visiškai nauja. Truputį paugęs tapau labai mąslus, gal net per daug tokio amžiaus jaunuoliui, ir mane labai traukė giliaminčiai žodžiai. Kai 11–12–os ėmiau klausytis punk, man tai patiko nes buvo abrazyviniai garsai, sumaišyti su subversiškais ir linksmais tekstais. Ir nors Johnny Thunders buvo pankrokeriai, jų lyriška daina „You Can't Put Your Arms Around A Memory“ mane sukrėtė emocine prasme, ir buvo viena pirmųjų atkreipusių dėmesį į tekstų svarbą. Aštuoniasdešimtaisiais aš pirkau daug new wave'o, o pirmas mano nusipirktas house įrašas buvo Raze „Jack The Groove“ (1986). Tai pakeitė viską ir aš ėmiau specializuotis. Tai buvo neįtiketinai paprasta daina ir tokių buvo pilna, pagamintų su tomis pačiomis mašinomis ir tais pačiais pigiais efektais, bet man buvo tas pats. Norėjau jų visų! Kai grodavome savo kassavaitiniame vakarėlyje, būdavo daug Optimo klasikinių gabalų – juos kone visus sugrojome savo paskutiniame vakarėlyje. Vienas iš gausybės kūrinių, kurie mums su Keithu yra šventi – Yello „Bostich“ (Reece Respect Mix).
Metal On Metal: Jūs perklausote toną muzikos. Kokią dainą praleidome pernai?
Jonnie, Optimo (Espacio): Ar girdėjote Factory Floor „A Wooden Box“ (Blast First Records)?
Metal On Metal: Oskarai nesąmonė. Bet kokie tavo mėgstamiausi filmai? Ir kuriam norėtum garso takelį parašyti?
Jonnie, Optimo (Espacio): Štai keli, kuriuos mėgstu:The Third Man, Freaks, The Birds, Rocky, Kes, Harold and Maude, Night on Earth, Naked, The Deer Hunter, A Fistfull of Dollars, The Junglebook, Spartacus, The Big Lebowski, Midnight Cowboy, Toy Story. Labiausiai norėčiau sukurti muziką filmui Freaks!
Metal On Metal: Jūsų vakarėliuose grojo visi. Ar buvo, kad kas nuviltų?
Jonnie, Optimo (Espacio): Taip, grupė, pasivadinusi Whitey (jūs visada šokate pagal jų/jo „Wrap It Up“ – Metal On Metal pastaba).. Vokalistas elgėsi kaip debilas su mumis ir su publika. Buvo liūdna po tiek daug pozityvių patyrimų. Man labai patinka gyva muzika klube. Kartais tikiesi kažko iš grupės ir negauni, bet žmonėms labai patinka ir atvirkščiai. Gyvai visada įdomu.
Metal On Metal: Optimo (Espacio) ima ir išleidžia savo pačių albumą. Ar tai įmanoma?
Jonnie, Optimo (Espacio): Vieną dieną, galbūt, taip.
Metal On Metal: Jūs abu buvote Vilniuje skirtingu metu, skirtinguose vakarėliuose. Bet kažkaip nujaučiame, kad nieko neprisimenate, taip?
Jonnie, Optimo (Espacio): Atsimenu, kad skainiai valgiau prieš vakarėlį, daug gėriau degtinės per vakarėlį. Prisimenu Saulty ir šiltą publikos priėmimą. Ai, ir dar snigo...
Daugiau informacijos galite rasti www.nesakykmamai.lt/ ir www.facebook.com.
