Jeigu išliko išleisti paruoštų darbų, ar šio rašytojo literatūrinio paveldo valdytojai nuspręs išleisti tuos kūrinius?
J.D.Salingerio paveldėtojai tyli. „Jokių komentarų“, – sako jo literatūrinė agentė Phyllis Westberg iš firmos „Harold Ober Associates Inc.“
J.D.Salingerio knygas leidusi leidykla „Little, Brown & Co.“ naujų šio rašytojų kūrinių išspausdinti kol kas neplanuoja. Advokatė Marcia B.Paul, kuri atstovavo J.D.Salingeriui, kai jis pernai kreipėsi į teismą, reikalaudamas uždrausti spausdinti vieno švedų rašytojo sukurtą „Rugiuose prie bedugnės“ tęsinį, ketvirtadienį į telefono skambučius neatsiliepinėjo.
Rašytojo sūnus Mattas Salingeris nurodė, jog klausimus dėl jo tėvo seifo turinio reikėtų užduoti Ph.Westberg.
Gandai apie galimą J.D.Salingerio literatūrinį palikimą sklido jau gana seniai. 1999 metais Naujajame Hampšyre gyvenantis rašytojo kaimynas Jerry Burtas sakė, jog J.D.Salingeris prieš kelerius metus jam yra pasakojęs apie mažiausiai 15 neišleistų knygų, kurių rankraščiai saugomi seife jo namuose.
1998 metais rašytoja ir buvusi J.D.Salingerio meilužė Joyce Maynard rašė, kad jos bičiulis rašydavo kasdien ir laikė paslėpęs mažiausiai du romanus.
J.D.Salingeris, kuris mirė trečiadienį, būdamas 91 metų, pradėjo spausdinti romanus praeito amžiaus 5–ame dešimtmetyje, o labiausiai išgarsėjo 1951 metais, kai išleido „Rugiuose prie bedugnės“. Tačiau netikėta šlovė uždaro būdo rašytoją paskatino dar labiau atsiriboti nuo pasaulio.
Jo paskutinė knyga, kurią sudarė novelės „Aukščiau gegnes, dailidės“ ir „Seimuras. Įžanga“, buvo išleista 1963 metais, o vėliausias šio rašytojo kūrinys buvo išleistas 1965 metais, kai žurnalas „The New Yorker“ išspausdino jo novelę „Hapvorto 16, 1924–ieji“.
Rašytojas Jay McInerney, kurį išgarsino 1984 metais išleistas romanas „Ryškūs žiburiai, didelis miestas“, skeptiškai vertina gandus apie J.D.Salingerio seife slypinčius literatūros lobius. „Manau, ten tikriausiai yra daug ko, tačiau nesu įsitikinęs, jog ten yra tai, ko mes tikimės, – jis sakė ketvirtadienį. – „Haportas“ nebuvo tradicinis arba labai malonus kūrinys. Tai buvo pamišėliškas epistoliarinis monologas – iš esmės beformis. Nujaučiu, kad jo vėlesnieji darbai – tokio paties pobūdžio“.
Rašytojas ir leidėjas Gordonas Lishas, praeito amžiaus 8–ame dešimtmetyje sukūręs anoniminę novelę, kurią kai kurie skaitytojai laikė originaliu J.D.Salingerio kūriniu, sakė „esantis tikras“, kad Korniše saugoma kai kas vertinga.
Rašytoja Curtis Sittenfeld, kurios pirmasis romanas „Paruošiamoji mokykla“ dažnai lyginamas su J.D.Salingerio kūriniais, sakė, kad jai ši intriga tiesiog labai maloni.
„Nekantrauju sužinoti!“ – džiūgavo ji. – „Mūsų begėdiškos savireklamos amžiuje nepaprasta ir savotiškai didinga galvoti, kad kažkas rimtai ir nuoširdžiai rašo dėl paties rašymo“.
Kai kurie literatūros šedevrai buvo išspausdinti po jų autorių mirties ir netgi prieš jų valią – pavyzdžiui, Franzo Kafkos romanai „Procesas“ ir „Pilis“, kuriuos rašytojas reikalavo sunaikinti. \
Apie J.D.Salingerio veiklą nežinoma beveik nieko tikra, todėl atsiveria platus kelias vaizduotei. J.McInernay pasakojo, jog viena iš jo draugių, kuri pažinojo J.D.Salingerį, pasakojo, kad šis daugiausiai rašo apie maistą ir mitybą
G.Lishas aiškino, kad J.D.Salingeris 7–ame dešimtmetyje jam yra sakęs, kad jog teberašo apie Glasų šeimą, kurios personažai veikia daugelyje šio rašytojo kūrinių. Tačiau tikėtina, jog neatrasti J.D.Salingerio rankraščiai teliks mūsų vaizduotėje, kaip ir Nikolajaus Gogolio veikalo „Mirusios sielos“ antroji dalis, kurią autorius sudegino prieš mirtį.
J.D.Salingerio dukra Margaret 2000 metais išleistuose memuaruose rašo, kad jos tėvas savo rankraščius labai kruopščiai tvarko: raudona žymė reiškia, kad kūrinys po jo mirties gali būti išleistas „toks, koks yra“. Mėlyna žymė reiškia, kad rankraštį dar reikia redaguoti.
„Yra vienas nuostabus kūrinys, kuris nebus leidžiamas, – J.D.Salingeris 1974 metais sakė dienraščiui „The New York Times“. – Leidyba yra siaubingas įsibrovimas į mano privatumą. Man patinka rašyti. Dievinu rašyti – račiau rašyti tik sau ir savo malonumui“.
