1998 metais J.Saramago buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Rašytojas buvo Portugalijos komunistų partijos narys. Jo kūryboje magijos realizmas susipina su politiniais komentarais, kurie negaili aštrios kritikos Portugalijos istorijai, konservatyvumui ir religijai.
Saramago fondas pranešė, kad rašytojas mirė po ilgos ligos, sutrikus daugelio organų funkcijoms.
„Manau, kad tai didžiulė netektis portugalų kultūrai, – pareiškė Portugalijos premjeras Jose Socratesas žurnalistams. – Jo kūryba buvo Portugalijos pasididžiavimas, jam mirus mūsų kultūra tapo skurdesnė“.
Per ilgą literatūrinę karjerą J.Saramago susilaukė prieštaringų vertinimų. Praėjusiais metais rašytojas užsitraukė katalikų bažnyčios nemalonę, per savo paskutinės knygos „Kainas“ pristatymą pareiškęs, kad Biblija yra „blogų pamokymų vadovas“ ir „blogiausių žmogaus savybių sąvadas“.
1992 metais rašytojas savanoriškai pasirinko tremtį, kai Portugalijos vyriausybė išbraukė jo knygą „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ iš oficialaus premijai gauti rekomenduojamų knygų sąrašo. Nuo tada rašytojas gyveno Kanarų saloje Lansarotėje.
J.Saramago romanas, kuriame Jėzus yra tik Juozapo, bet ne Dievo sūnus, susilaukė griežtos Vatikano kritikos, o rašytojas apkaltino Portugalijos vyriausybę naudojant cenzūra.
Prieš pradėdamas rašytojo karjerą J. Saramago dirbo šaltkalviu, mechaniku, redaktoriumi, taip pat žurnalistu. 1947 metais pasirodė jo pirmasis romanas „Nuodėmingoji žemė“. Pasaulinio atgarsio susilaukė 1982 metais parašytas romanas „Memorial do Covento“ („Prisiminimai apie vienuolyną“). Vėliau jis sukūrė tokius garsius romanus, kaip „Akmeninis plaustas“ (1986), „Lisabonos apgulties istorija“ (1989), „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (1991). Manoma, kad būtent už pastarąjį romaną J. Saramago 1998 metais buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Lietuvių kalba išleisti šie rašytojo kūriniai: romanai „Aklumas“ ir „Rikardo Rijišo mirties metai“ (abu lietuviškai pasirodė 2007 metais).
