Šį kartą nutarėme pakalbinti 34 metų filosofijos mokslų daktarą Donatą Večerskį ne apie politines pažiūras, ne apie darbus, kuriuos jis ruošiasi nuveikti, jei pateks į Kauno miesto tarybą, bet apie jį patį. Tad pašnekesį su Donatu pradėkime nuo klausimo apie konkurenciją tarp kauniečių ir vilniečių.
– Kauno ir Vilniaus, kauniečių ir vilniečių priešprieša. Kaip manai, ar ji egzistuoja realybėje, ar tėra mitas?
– Praėjusį šeštadienį dalyvavau derybų mokymuose. Kai jo vedėjas sužinojo, kad mes iš Kauno, pradėjo laidyti juokelius. Na tą, kur Kaunas vadinamas degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos ar tą, kur sakoma, kad Kaunas yra miestas, kuriame vystomas kaimo turizmas. Keista, bet iš tiesų mačiau, kad vilniečiams buvo smagu. Žinote, tarp Salantų ir Nasrėnų, vienas šalia kito esančių miestelių, neabejoju, taip pat yra priešprieša. Tėvas pasakojo, kad jo jaunystės laikais Palangos naujamiestis pagaliais mušdavosi su Palangos senamiesčiu. Susikurdami priešus iš tiesų bandome susikurti savo, o ne kito tapatybę. Bet tokia tapatybė labai netvari ir, pripažinkime, dažnai juokinga.
– Gimei ir užaugai Palangoje, tačiau dabar gyveni Kaune. Tavo sesuo iš Palangos persikėlė į sostinę. Ar pastebi, kuo jūs skiriatės vienas nuo kito?
– Sesuo sako, kad aš tikrai esu kaunietis. Man atrodo, vilniečiai yra tam tikra prasme labiau „atsipūtę“, turi mažiau kompleksų ir gana vykusiai imituoja vakarietišką gyvenimo būdą, nors pats postsovietinis mąstymas visoje Lietuvoje yra vienodas. Tuo tarpu kaunietis taip greitai neperšoka prie kažkokios Vakarų gyvenimo stiliaus imitacijos. Kalbant trumpai, kauniečiai yra tiesiog paprastesni ir natūralesni. O juk kūrybai, verslui reikia ne imitacijų, o kažko tikro.
– Trejus metus gyvenai Vidurio Prancūzijoje ir mokeisi Šv. Jono institute. Ko labiausiai pasiilgsti gyvendamas Lietuvoje.
– Saugumo jausmo. Be to, ten žymiai mažiau negatyvumo. Kad ir dabar išvažiuok iš Lietuvos – ir atrodo, kad iškart baigiasi krizė. Nors visur žmonės turi problemų, bet ten nėra nuolatinio negatyvumo. Buvome studentai ir po Prancūziją bei Europą keliaudavome „autostopu“ ir jausdavomės saugūs. Vakaruose miestai iš tiesų gyvena, vakarais užsipildo gatvės ir verda gyvenimas. Paryžiuje įprasta vakare laukti eilėje, kad patektum į kavinę. O mažuose miesteliuose, kaip kad aš gyvenau, gyvenama be šarvuotų durų ir signalizacijų.
– Pats dirbi nemokamo laikraščio „15min“ Kauno skyriaus vadovu bei dėstai filosofijos paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. Sakyk, kas kam padeda – ar pardavimams filosofija, ar filosofijai pardavimų patirtis?
– Filosofija pardavimams padeda tuo, kad labai aiškia matai, kiek žaidybinių elementų yra derybose, todėl gali tam tikra prasme atsiriboti nuo perdėto rimtumo ir į derybų partnerį, net jei tave „nurengia“, žiūrėti su susižavėjimu. Parduodamas susiduri su žmonių mąstymo specifika ir pakankamai griežta pardavimų logika. Man, kaip besidominčiam antropologine filosofija, tai labai įdomu. O tai reiškia, kad ir pardavimai padeda filosofijai.
– Koks yra pats netikėčiausias klausimas, kokį tau yra uždavęs studentas?
– Ar aš pats tikiu tuo, ką kalbu.
– Ar būna, kad tam tikrose gyvenimo situacijose save priverti į viską pažvelgti filosofiškai.
–Man atrodo, kad aš dažniausiai ir žiūriu filosofiškai. Bet tą pačią filosofiją kiekvienas įsivaizduoja skirtingai. Vieni ją laiko tuščiais svaičiojimais, kiti – tam tikrų autorių pasakytų minčių iškalimu. Tačiau tai labai ribotas supratimas. Filosofija iš tiesų yra tam tikras gyvenimo būdas. Kitaip tariant, tai yra gyvenimas svarstant, neskubant duoti skubių atsakymų, bet klausiant „kodėl?“.
– Automobilis, kurį vairuoji?
– „Subaru Outback“.
– Svajonių automobilis?
– Tai būtų du automobiliai. Mano ir žmonos laisvalaikiui – mažasis „Lotus“, o šeimai – naujasis „Subaru Outback“ su dyzeliniu varikliu. Kodėl? Komfortas, pravažiuojamumas ir ekonomiškumas.
– Jei gyventum ne Lietuvoje, tai kur?
– Pietų Prancūzijoje, Provanso regione.
– Kodėl?
– Todėl, kad ten saulėta ir neįtikėtino grožio gamta. Levandų laukai, Šv. Viktorijos kalnynas, kurį Sezanas taip mėgo, ir Alpės, ir jūra šalia.
– Gėrimas, kurį mėgsti leisdamas laisvalaikį su draugais?
– Šiuo metų, kai norisi prašmatnaus pasisėdėjimo, viskis „Black Label“.
– Kas tau imponuoja iš esančių Lietuviškos muzikos padangėje?
– Jurga Šeduikytė, Domantas Razauskas, Leon Somov & Jazzu.
– Kokie tavo santykiai su sportu?
– Mėgstu važinėti su dviračiu. Deja, Lietuviška žiema to daryti neleidžia. Tiesa, ne taip seniai teko išbėgti ir į futbolo aikštelę. Uždarame manieže vyko filosofų rungtynės. Aš atstovavau dėstytojų komandai. Pabėgiojau, apšilau, uždusau ir žaisti rungtynėse sutikau su vienintele sąlyga, jog aš stovėsiu vartuose.
– Kaip sekėsi tai daryti?
– Atrėmiau visus smūgius. Keli atrėmimai buvo tokie, kad net studentai nustebo. Bet šiaip juk viskas paprasta, aš esu didelis, o vartai buvo maži (juokiasi – red.).
– Prieš porą metų vedei, o prieš kelis mėnesius su žmona susilaukėte dukrelės. Galima sakyti, jog dabar turi dvi savo gyvenimo moteris. Kurios atsiradimą tu laikai didesniu stebuklu?
– Didesnis stebuklas buvo dukros gimimas. Nes tai mano ir mano antros pusės bendras dalykas, kūrinys, kurio išvis nebuvo prieš tai. Jos iki mūsų nebuvo. Ir jei ne aš ir ne Indrė, to ir nebūtų buvę.
– Kaip manai, ar ir pasensi Kaune?
– Manau, kad taip. Tiesiog pripratau ir priaugau čia. Nebent Lietuva nusiris iki negalėjimo...
– Tai taip išeina, jog tokiu atveju bėgsi?
– Jeigu Lietuvoje žmogus kuo toliau, tuo labiau taps tik mažu sraigteliu, kurio niekas negerbia, tai... Bet to nebus. Aš tikiu, kad to nebus.
„Vieningo Kauno“ koalicijos sąrašo numeris 1. Donatas Večerskis – 10 sąraše.
Rinkimų agitacija apmokėta iš kandidato Kauno miesto rinkimų apygardoje Donato Večerskio politinės kampanijos sąskaitos.
 |
