Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasaulyje kuriamas pragaras: ketinama deginti po žeme esančias anglis

Pasaulio pabaiga
123rf nuotr. / Pasaulio pabaiga
Šaltinis: Technologijos.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jei manote, kad skalūnų dujos – košmaras, dar nematėte pakankamai. Rengiamasi atverti anksčiau ignoruotų rezervų požeminį pasaulį. Tai yra milžiniškos anglių atsargos, nepasiekiamos įprastiniais kasimo būdais, kartu su juose esančiomis dujų sankaupomis.

Visų susirūpinusių klimato kaita siaubui, naujieji kasėjai nori padegti šias giliai slūgsančias anglis ir surinkti dujas pramonei ir energijos gamybai. Kai kas sako, kad taip būtų suteikiama energija būsimoms kartoms. Kiti įspėja, kad tai gali būti visai naujas planetos iškepimo būdas.

Pionierė – Uzbekistano Respublika

Primityvi šio Dantės pragaro technologijos, požeminės anglių dujofikacijos (Underground Coal Gasification – UCG), versija jau 50 metų veikia buvusioje Sovietų Sąjungos Uzbekistano Respublikoje. Maždaug 300 metrų po lyguma į rytus nuo Taškento, Stalino inžinieriai ir jų įpėdiniai degino rudųjų anglių sankaupą, kurios negalima panaudoti įprastiniu būdu.

Paviršiuje yra du šuliniai – į vieną pumpuojamas oras liepsnos įpūtimui, iš kito kasdien pakyla milijonas kubinių metrų degimo dujų. Išvalytos nuo anglių dulkių, atvėsintos ir suspaustos, dujos siunčiamos į dujotiekį, vingiuojantį per visą kraštą į elektrinę šalia pramoninio Angreno miesto.

Tingus užmirštas pramonės miestas buvusios SSRS užkampyje nelabai panašus į naujausių technologijų bandymų vietą. Bet Australijos inžinieriai, įsigiję šią įmonę prieš septynerius metus, mano, kad, jei pavyktų šį metodą sėkmingai išplėsti, jis galėtų pakeisti pasaulio energijos rinkas, atverti trilijonus tonų neiškasamų anglių ir suteikti naują anglimis paremtą energijos šaltinį, kurio pakaktų bent tūkstančiui metų.

UCG bandymams vykstant visame pasaulyje, nuo Kinijos iki Kvinslando, nuo Pietų Afrikos iki Kanados, ant kortos pastatyta daug. Opus klausimas – atmosfera. Šis būdas galėtų pakelti pasaulio temperatūrą 10 laipsnių ar daugiau. Ar šis deginantis iškastinio kuro troškimas stumia mus pragaištin?

Metanas – nebe kasyklų prakeiksmas, o vertybė

Dar neseniai buvo eksploatuojami tik didelės koncentracijos anglių, naftos ir gamtinių dujų ištekliai. Šiems rezervams senkant, prasidėjo didžiulių nekonvencinių energijos šaltinių paieška, ypač – gamtinių dujų arba metano. Iš jų galime gauti elektrą, varyti automobilius, tiekti žaliavą chemijos pramonei, ir labai tikėtina, kaitinti planetą dar daug šimtmečių.

Praėjusiame dešimtmetyje didžiausias dėmesys krypo į skalūnų dujas: skalūnų – nuosėdinių uolienų, susidariusių iš purvo ir molio mišinio su mineralais, pavyzdžiui, kvarcu – porose ir plyšeliuose ankštai įkalintą metaną. Šių dujų išgavimui reikėjo dviejų naujų technologijų. Nuo įprastų vertikalių šulinių besidriekiantys horizontalūs gręžiniai gali prasibrauti iki 3 km į skalūnų storymę.

Photos.com nuotr./Kalnakasys
Photos.com nuotr./Kalnakasys

Hidraulinis plėšymas, frakingas, įšvirkščia stipriai suspaustą vandenį į skalūną, jį suskaldo ir išlaisvina dujas. Trupindamos skalūnus, šios technologijos atveria duris įvairiausiems alternatyviems metano šaltiniams. Pavyzdžiui, jomis galima išlaisvinti anglies sankaupose įkalintą metaną, tarkime, Vajomingo ir Montanos anglies laukuose. Kasant anglis, metanas dažnai išsilaisvina, kadangi giliai po žeme anglys suspaudžiamos ir kaitinamos. Šios dujos visada buvo kasyklų prakeiksmas, bet jeigu jos būtų surenkamos ir išpumpuojamos, galėtų tapti vertybe.

Naujausiais Tarptautinės energijos agentūros duomenimis, visame pasaulyje anglyse ir skalūnuose sukaupta apie 400 trilijonų kubinių metrų metano, kurio išgavimas apsimokėtų. 400 trilijonų kubinių metrų  – tai maždaug dvigubai daugiau, nei dabar būtų galima išgauti iš gręžinių. Tačiau tai tik pradžia. Įvairiuose uolienų sluoksniuose gali būti dar daugiau dujų, kurių didžioji dalis atkeliavo iš anglių telkinių per milijonus metų. O kam riboti planą tik egzistuojančiomis dujomis?

Pagrindinis prizas, sako kalnakasiai, būtų sukurti dar daugiau metano, padegant didžiulius po žeme glūdinčių neiškasamų anglių klodus.

Anglys deginamos jau seniai

Antžeminis anglies deginimas ir dujinių produktų surinkimas naudojamas jau seniai. Dar prieš pusę šimtmečio šildymui ir maisto ruošimui daugelis mūsų naudojo dujines krosneles, kuriose būdavo padegama ir dujofikuojama anglis. Degimas paverčia anglį į anglies dvideginį ir išskiria karštį kitoms reakcijoms, iš CO2 ir garų gaminančioms vandenilį, anglies monoksidą ir metaną.

Daugelyje šalių tokias dujines krosneles pakeitė dujos iš naftos gręžinių. Bet dabar svarstoma  paversti anglių klodus į požemines dujų krosneles. Taip, teigia idėjos šalininkai, būtų galima išnaudoti anglis, kurias eksploatuoti būtų per gilu, per brangu ar pernelyg pavojinga. Be to, sutaupomas laikas ir pinigai, nes nebereikia kasti šachtų, o kraštovaizdžio negadina kasyklos ir kasimo atliekų kalnai – jau neminint įprastinių dujofikavimo įmonių kainos ir žalos aplinkai. Bet kokie nepageidaujami pašaliniai produktai gali būti paliekami po žeme.

UCG idėja kilo vokiečių inžinieriui Williamui Siemensui septintajame XIX a. dešimtmetyje. Pirmą kartą prieš šimtmetį ją išbandė Nobelio premijos laureatas, chemikas Williamas Ramsay'is, įprastinių kasyklų tunelių gale Durhamo anglies laukuose šiaurinėje Anglijoje. Eksperimentai vyko sėkmingai, išsiskyrė naudingos dujos, tačiau toliau juos tęsė tik SSRS.

Paskutiniame XX a dešimtmetyje australų inžinieriai, vadovaujami Leno Walkerio ir Cliffo Malletto iš CSIRO, Australijos valstybinės tyrimų agentūros, išvystė savo sistemą, kuriai pasiskolino horizontalaus gręžimo technologiją iš JAV naftos pramonės. Walkeris įkūrė „Linc Energy“ ir pradėjo bandymus Kvinslande. Per dvejus metus įmonė parodė, kad UCG apsimoka.

Iki 2002 m. Linco ir Malletto „Carbon Energy“ priartėjo prie komercinės veiklos ribos. 2006 m. Walkeris dar įkūrė „Cougar Energy“. O 2007 m. Lincas perėmė sovietų patirtį, įsigydamas Uzbekistano įmonės kontrolinį akcijų paketą. Bet tada reikalai subjuro.

Po gruntinių vandenų užteršimo benzenu per UCG bandymus JAV, Kvinslando valstijos kontrolieriai norėjo būti tikri, kad požeminė liepsna nepridarys panašių, vėliau pasireikšiančių problemų. 2011 m. Kvinslando valdžia nutraukė „Cougar“ veiklą Kingarojuje, kai šalia esančiuose vandens gręžiniuose pasirodė benzenas ir toluenas. Pernai liepą valstijos finansuojamas mokslininkų komisija paskelbė veto komercinei „Linc“ ir „Carbon Energy“ veiklai, kol kompanijos galės pademonstruoti saugų pasitraukimą užgesindamos ugnį, sustabdydamos reakcijas ir užkirsdamos kelią gruntinių vandenų taršai.

Abiejų kompanijų reakcija buvo pikta. Jos tvirtina, kad pasitraukime nėra nieko sudėtingo, bet pademonstruoti, kad gali tai įvykdyti komercinio masto veiklai sunku, kai tokios veiklos nevykdai. Atsakydamas „Linc“ paskelbė, kad po daugiau, nei dešimtmečio veiklos, uždaro „Chinchilla“ projektą ir keliasi į Kiniją ir JAV. Tuo tarpu „Carbon Energy“ veikia Kinijoje, Argentinoje ir Čilėje, o Walkerio „Cougar Energy“ savo dėmesį nukreipė į Indoneziją.

Visos sistemos veikia

Kuko įlankoje Aliaskoje ir Gulbės kalvose Albertoje, Kanadoje planuojama komercinę veiklą pradėti jau 2015. Sujaudinti skalūnų dujų sėkmės JAV, UCG entuziastai mano, kad išmušė jų valanda. O labiausiai JK, kur apie anglis šį bei tą išmano. Nors nepaliestos anglies pilna po banguojančiomis Anglijos kalvomis, geriausia anglis nėra pasiekiama (po Šiaurės jūra). Šie telkiniai yra pustuzinio Britanijos startuolių, tarp kurių ir didžiausias bei ambicingiausias, „Five Quarter Energy“, taikinys.

Tarptautinės energetikos agentūros iliustracija/Anglies deginimas
Tarptautinės energetikos agentūros iliustracija/Anglies deginimas

„Praėjusių metų gale sėdėjau su trimis kompanijos įkūrėjais šiaurės rytų Anglijoje įsikūrusio Njukastlio prie Tyne'o viešbučio numeryje. Buvome mažiau nei už šimto metrų nuo Tyne upės krantų, kur nuo XIII a. kasamos anglyss namų židiniams ir pramoniniams boileriams. Anglių kasyba regione beveik sustojo per pastaruosius 30 metų, bet jos dar daugybė likę po žeme“, – sakė Harry'is Bradbury'is, britų geologas iš Jeilio universiteto.

„Daugiau nei 70 procentų JK anglies dar neiškasta, ji tebeguli po žeme. Norime ją ten sudeginti, kad atgaivintume naują pramonę“, – aiškino vyras.

Kartu su Dermotu Roddy'džiu, dar neseniai dirbusiu chemijos inžinieriumi Njukastlio universitete ir Glazgo universiteto inžinieriumi Paulu Youngeriu jis įkūrė „Five Quarter“, pavadintą pagal žymų vietinį anglių telkinį.

Daugiau nei 70 procentų JK anglies dar neiškasta, ji tebeguli po žeme.

Kompanija turi licenciją ieškoti UCG vietų telkinyje, glūdinčiame daugiau nei 400 kvadratinių kilometrų Šiaurės jūros, nuo Sunderlando iki Škotijos sienos. Iš jo dujos paviršių galėtų pasiekti iki šių metų galo.

„Mūsų vertinimu, plote yra 10 milijardų tonų anglių, – sakė Bradbury'is. – Trečdalį šio kiekio galime paversti dujomis.“

Komanda tebešlifuoja detalią chemijos inžineriją. Norima gauti vertingą vandenilį, metaną ir anglies monoksidą, tuo pat metu kuo mažiau pagaminant nepanaudojamų dujų, tokių, kaip anglies dvideginis. Pumpuojant į gręžinius deguonį, o ne orą, pakyla degimo temperatūra ir išgaunama daugiau metano ir mažiau CO2. Ideali degimo temperatūra yra 1500 laipsniai.

„Five Quarter“ teigia, kad kitas sluoksnis po Šiaurės jūra irgi kupinas metano ir jie nori jį išgauti, naudodami vadinamąją „giliųjų dujų laimėjimo“ strategiją. Pavyzdžiui, po anglimi glūdi skalūnų telkinys, kuris yra jų pagrindinis taikinys. Frakingas galėtų iš jo išlaisvinti dujas. O šalimais esančiuose sluoksniuose gali būti metano iš anglies. „Manome, galėsime išgauti juos tuo pat metu“, – pažymi Bradbury'is. Jis mano, kad dėl deginamų anglių sluoksnio susidaręs įdubimas gali padėti išlaisvinti dujas.

Tai nedera su įprastine UCG verslininkų retorika. Daugelis tikina, bent jau viešai, kad anglių telkinį supantys sluoksniai yra sandarūs ir bet kokie degant susidarę teršalai pasiliks telkinyje. Taip nėra, tvirtina Bradbury'is: „Uolienos, ypač viršuje, bus sutrikdytos. Jos suskilinės. Net jeigu jos prieš tai nieko nepraleisdavo, paskui jos tokios nebebus. Tai neišvengiama. Mūsų vertinimu, tai paveiks iki 60 kartų storesnį viršuje esančių uolienų sluoksnį, nei pats telkinys.“

Jei tai tiesa, ar gali toksiški produktai patekti į vandens telkinius, naudojamus geriamajam vandeniui, kaip nutiko per „Cougar“ bandymus Kvinslande? Kaip ir skalūnų dujų eksploatacijos atveju, potenciali tarša yra didžiausias techninis ir viešųjų ryšių iššūkis.

Bet Bradbury'is sako, kad pavojus daug mažesnis, kai anglių sluoksnis yra jūros dugne. Po jūros dugnu esantis vanduo nenaudojamas vandens tiekimui gyventojams ir vargu ar kada nors bus, nes jis dažniausiai yra sūrus. Jam giliųjų dujų išgavimas patrauklus dėl galimybės išgauti daugiau dujų iš didesnio ploto – tiek iš anglių deginimo, tiek ir iš jų išsiskyrusių ar įkalintų skalūnų sluoksniuose.

Ne tik kuras

Tokios dujos, be abejonės, yra vertingos. Paprasčiausiu atveju, metanas galėtų būti tiekiamas namų naudotojams ar deginamas elektrinėse. Bet yra ir kitų galimybių. Australijoje jis verčiamas  automobilių degalais.

Didelei Šiaurės rytų Anglijos chemijos pramonei trūksta pigios žaliavos. Tad Šiaurės jūros anglių dujos galėtų ją išgelbėti. Roddy'is, anksčiau valdęs vietinę chemijos gamyklą, įsivaizduoja vandenilio, anglies monoksido ir CO2 vertimą acto rūgštimi ir acetatais; vandenilį ir CO2 – į metanolį. Regione jau yra vandenilio tiekimo vamzdynų tinklas. Panašiai ir Škotijoje milžiniškas  chemijos kompleksas importuoja dujas iš Šiaurės Amerikos, nors vos už kelių šimtų metrų nuo pakrantės slūgso nenaudojamos anglys. Bradbury'is įsitikinęs, kad UCG revoliucija Jungtinėje Karalystėje galėtų smarkiai sumažinti kai kurių žaliavų kainas chemijos pramonei, kuri grasina persikelti į JAV, kur mažesni kaštai.

Kiti UCG entuziastai irgi nekantrauja pradėti – jie tvirtina, kad technologija parengta ir jų išgaunamų dujos nekantriai laukiamos ir kaip kuras, ir kaip cheminė žaliava. Sudėtingiausia bus įtikinti kontrolierius, investuotojus ir pramonės partnerius, kurie visi turi susėsti už vieno stalo, kad UCG taptų dideliu verslu.

Pernai metų pabaigoje Britanijos vyriausybė įsteigė Nekonvencinių dujų ir naftos biurą ir suteikė 15 milijonų svarų, padėdama įgyvendinti „Five Quarter“ jos dujų valymo ir paskirstymo įmonės įkūrimo planus. Ir Bradbury'is teigia turintis žinomo pramonės srities vardo užnugarį, apie kurį greitai paskelbs. Tuo tarpu verslo spauda mirga nuo pasakojimų apie tai, kad tarp UCG priekrantės licenzijų turėtojų yra ir Algy Cluff, charizmatiška figūra, užsidirbusi savo vardą ir pinigus iš Šiaurės jūros naftos gavybos XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Bradbury'is būtų pirmasis, pripažįstantis, kad anglis tebeturi įvaizdžio problemų. Kaip bebūtų, tai gausiausias iškastinis kuras pasaulyje ir didžioji jo dalis gali būti išgaunama tik deginant ją ten, kur ji glūdi. UCG galėtų keturis kartus kartus padidinti išgaunamas JAV anglies atsargas.

Dauguma klimato analitikų sutinka, kad netgi didelės dalies įprastinio iškastinio kuro atsargų, sudeginimas sukeltų nepriimtiną atšilimą, nekalbant jau apie tai, ką galėtų išskirti UCG

Pasaulio energijos tarybos pranešime rašoma, kad iš viso dabar galima išgauti 15 – 20 procentų viso jos kiekio, kuris, Gordono Coucho iš Tarptautinės energijos agentūros Švarios anglies centro vertinimu, yra 18 trilijonų tonų. Potencialiai UCG galėtų ištraukti energiją iš kitų 80 – 85 procentų – to pakaktų dabartiniam poreikiui patenkinti 1000 metų.
Gal pramonininkams tįsta seilė nuo minties apie visos anglies sudeginimą, bet klimatui tokia perspektyva yra tikrai kelianti siaubą. Tarpvyriausybinė klimato kaitos taryba neseniai apskaičiavo, kad pasaulis turi apriboti bendrą anglies emisiją iki mažesnio, nei trilijono tonų lygio tam, kad globalinis atšilimas būtų mažiau nei 2 °C. Dauguma klimato analitikų sutinka, kad netgi didelės dalies įprastinio iškastinio kuro atsargų, sudeginimas sukeltų nepriimtiną atšilimą, nekalbant jau apie tai, ką galėtų išskirti UCG.

Deganti dilema

Ką daryti? Arba turime palikti kurą žemėje, arba išvystyti globalią CO2 surinkimo jo išskyrimo vietoje ir saugojimo, kad nepakenktų, technologiją. UCG atveju tai reikštų CO2 surinkimą tiek iš anglies deginimo po žeme, tiek ir išskiriamą deginant metaną elektrinėse. Tokie klimatologai kaip Mylesas Allenas iš Oksfordo universiteto įsitikinę, kad dvideginio surinkimas ir saugojimas (carbon capture and storage – CCS) yra vienintelis praktiškas būdas, norint žengti pirmyn. Ir čia UCG gali kai ką pasiūlyti. Deginant anglį vietoje, lieka didžiulės tuštumos, idealiai tinkančios surinkto CO2 laidojimui. O anglies dujų išgavimo į paviršių, valymo ir pristatymo į elektrines sistema idealiai tiktų CO2 išgabenimui atgal.

Kol kas pastangos pradėti CCS technologiją nepavyko. Planas sudeginti JK anglies klodus Pietų Jorkšyre ir dujas tiekti elektrinei, o CO2 surinkti palaidojimui po Šiaurės jūra, nepaisant Europos Sąjungos paramos, vyriausybės buvo atmestas. Ministrai teigė, kad jis kad jis ekonomiškai nepasiteisinantis.

Tačiau Bradbury'is išlaiko optimizmą: „Pusė CCS kainos bus transportas ir saugojimas. Kodėl nesumokėjus už tai iš pelno, gaunamo išgaunant dujas iš anglies klodų?“

Graži idėja. Bet tarkime, reikalai nevyksta taip, kaip tikimasi. Kas, jei pelno nebus? Netgi frakingas, dabar laikomas auksinių kiaušinių dedekle, užtruko tris dešimtmečius, kol tapo pelningas. Kas, jei paaiškės, kad CCS technologija vystosi taip pat lėtai, kaip vystėsi UCG? 2007 m. MIT atliktoje studijoje daroma išvada, kad mažai tikėtina, jog komercinis CCS vystymas būtų vykdomas anksčiau nei 2030 m., ir nuo to laiko į priekį pasistūmėta nedaug. O kas, jei reguliuojančios institucijos pakeis reikalavimą, kad UCG negalima vykdyti be CCS? Kritikams UCG tebeatrodo panaši į žaidimą rusiška rulete su klimatu – ir atsakomybės našta tenka norintiems išgauti dar daugiau iškastinio kuro, kad įrodytų jog šie klysta.

Technologijos.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką