SEB banko pranešime spaudai teigiama, kad kol kas silpna perkamoji galia turi didesnę reikšmę kainoms nei netiesioginių mokesčių pokyčiai. Apskritai praėjusiais metais daugiausia brango tos prekės ir paslaugos, kurioms buvo užkrauta sunkesnė akcizų našta, pavyzdžiui, alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai (21,7 proc.), transporto paslaugos bei degalai (10,5 proc.). Labiausiai atpigo drabužiai ir avalynė – 8,3 proc.
Šiais metais infliacijos veiksnių svorio centras dar labiau pasistūmės į energetinių išteklių sritį. Nuo 2010 m. pradžios įsigaliojusios didesnės elektros energijos kainos maždaug 0,7–0,8 proc. punkto pabrangino kasdieninį vidutinio statistinio lietuvio vartojimo prekių krepšelį ir tai buvo tik tiesioginė Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo pasekmė kainų lygiui.
Nuo 2010 m. pradžios įsigaliojusios didesnės elektros energijos kainos maždaug 0,7–0,8 proc. punkto pabrangino kasdieninį vidutinio statistinio lietuvio vartojimo prekių krepšelį ir tai buvo tik tiesioginė Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo pasekmė kainų lygiui.
Daug sudėtingiau apskaičiuoti netiesioginį elektros energijos pabrangimo poveikį kitų produktų ir paslaugų kainoms, nes įvairūs verslo sektoriai taikys skirtingą didesnių sąnaudų perkėlimo į galutinę kainą taktiką. Elektros energijos kainos kilimas santykinai skaudžiau užgaus daug elektros vartojančius sektorius, pavyzdžiui, metalo ir chemijos pramonę. Kita vertus, būtent šio verslo atstovai patiria didžiulę tarptautinės rinkos konkurenciją (prekiauja angl. „tradable goods“) ir teturi itin nedidelę erdvę manipuliuoti kainomis, juolab kad sąnaudų didėjimą lemia „lietuviškas“ IAE uždarymo veiksnys, dėl kurio užsienio gamintojams nei šilta, nei šalta. Taigi vietos įmonėms, norint išlikti konkurencingomis, teks „praryti“ elektros brangimą ir ieškoti efektyvesnės gamybos struktūros bei taupesnių gamybos technologijų.
Įmonės, kurių gamybos sąnaudose elektros lyginamasis svoris sudaro iki 5 proc., veikiausiai taip pat nekiš rankų prie prekių kainų, nenorėdamos erzinti savo pirkėjų. Jos ieškos vidinių rezervų, be kita ko mažindamos vidutinį darbo užmokestį. Apskritai, vertinant verslininkų reakciją ir komentarus elektros energijos kainos augimo klausimu, susidaro įspūdis, kad neplanuojama kelti prekių kainų, tačiau, kita vertus, neketinama ir kompensuoti šio veiksnio pelno sąskaita. Priežastis labai banali – daugelyje įmonių tos pelno normos tiesiog nebėra, ji virto nuostoliu.
Be to, reikėtų atsižvelgti į brangesnės elektros kitų prekių „išstūmimo“ efektą. Esmė ta, kad buitiniai elektros vartotojai negali pasirinkti, ar jos atsisakyti, ar ne. Išleidus daugiau pajamų elektros energijos sąskaitoms apmokėti, mažiau lėšų liks kitiems produktams ir paslaugoms pirkti, o tai spaus jų kainas žemyn. Beje, namų ūkiai, vartojantys elektrą ne tik apšvietimo ar valgio gaminimo, bet ir šildymo tikslais, nukentės labiau nei vidutinis statistinis lietuvis ir patirs santykinai didžiausių gerovės nuostolių. Tiesa, numatyta ateityje dažniau keisti šilumos energijos tarifus ir, žvelgiant į pasaulinių naftos kainų kilimą, tikrai ne į gerąją pusę.
