Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asmeninių finansų saugumas – jūsų pačių reikalas?

Banko „Snoras“ bankomatas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Banko „Snoras“ bankomatas
Šaltinis: Atgimimas.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bankrutavus „Snorui”, pasigirdo pareiškimų, kad didesnius indėlius banke laikiusieji ar į jį investavusieji patys kalti dėl praradimų. Ar pakankamai Lietuvos gyventojai išmano, kaip tvarkyti savo finansus, ar yra pasirengę prisiimti atsakomybę už galimus nuostolius?

Vilniuje Vertybinių popierių komisija (VPK) surengė nemokamą seminarą visuomenei „Kaip efektyviai tvarkyti asmeninius finansus“. Seminaras vyko būtent tuo metu, kai žmonės nerimastingai laukė žinių apie „Snoro“ banko bankrotą bei pinigų indėlininkams ir akcininkams grąžinimą, o viešojoje erdvėje daugėjo kai kurių valdžios atstovų ir ekspertų pareiškimų apie pačių indėlininkų bei investuotojų atsakomybę (nors, kaip skelbiama, net Viešųjų pirkimų tarnyba ragino valstybines įstaigas atidaryti sąskaitas „Snore“, nes jis esą pigiausiai siūlė paslaugą).

Nusprendžiau šiuo klausimu pakalbinti kelis seminaro pranešėjus. Tačiau prieš tai vienos „Snoro“ klientės pasiteiravau apie banko pasirinkimo priežastis ir viešojoje erdvėje pažertų priekaištų vertinimą.

„Snoro“ klientė Justina

– Kodėl indėliui pasirinkai būtent „Snoro” banką? Ar teko girdėti, kad jis laikomas nesaugiu?

– Noriu patikslinti, kad tai nebuvo terminuotasis indėlis, jog gaučiau procentų, bet tai tikriausiai nekeičia padėties.
Manau, kad nesirinkau banko labai atsakingai. Turėjau „Hansa“ banko kortelę, bet, kai baigėsi jos galiojimas, manau, dėl administravimo mokesčių, kurie buvo gana dideli už viską, nepasirinkau su jais pratęsti sutarties.

„Snoras“ buvo bankas, su kuriuo buvo sudaręs sutartį mano darbas ir korteles ten darbuotojams išduodavo be jokio administravimo mokesčio (...). Vėliau, manau, tiesiog suveikė paprastas lojalumo principas – pripranti prie vieno banko, ir ten laikai visas savo santaupas (...). Pasirinkimas buvo atsitiktinis, be jokios bankų pasiūlos analizės. Neteko girdėti, kad jis būtų laikomas nesaugiu, bet nežinau, ar dėl to, kad tiesiog nebuvo apie tai kalbama, ar aš tiesiog nesivarginau pasidomėti nuodugniau.

– Kaip manai, ar Lietuvos visuomenei trūksta žinių apie bankų sektorių, indėlius, asmeninių finansų tvarkymą?

– Aš nemanau, kad tų žinių apie banko sektorių nėra, bet gali būti, kad jos yra pateikiamos pernelyg komplikuotai. Žmonės, kuriems nėra lengva suprasti ekonomikos procesus, tiesiog vengia skaityti tokius straipsnius.

Todėl manau, kad informacijos yra, bet tai galėtų būti pateikiama suprantamiau, skatinant žmones nuodugniau pasidomėti, kaip tvarkyti savo finansus, nes ne kiekvienas gali sau leisti pasisamdyti asmeninį finansų konsultantą. Neabejotinai „Snoro“ istorija paskatins žmones atsakingiau rinktis bankus. Tai buvo man gera pamoka, sukėlusi šiek tiek streso ir baimės, kad galiu prarasti pinigus.

Vertybinių popierių komisijos pirmininkas Vilius Šapoka

Netiesioginių požymių, kad bankas išgyvena ne pačius geriausius laikus, būta:  didesnės nei kitų bankų indėlių palūkanos,  sankcijos už teisės aktų pažeidimus...

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodė nemažai pranešimų, kad jau prieš metus galima buvo matyti, jog „Snoro” bankas yra nesaugus ir kad šiame banke indėlius laikę asmenys yra patys kalti. Kaip Jūs vertinate šiuos pareiškimus? Ar iš tiesų indėlininkai patys kalti, kad padėjo savo pinigus į „nesaugų” banką? Ar Lietuvos žmonėms užtenka žinių ir išprusimo, kaip tvarkyti savo asmeninius finansus, kad jie suvoktų, kuris bankas ir kada yra nesaugus?

– Netiesioginių požymių, kad bankas išgyvena ne pačius geriausius laikus, būta: kiek didesnės nei kitų bankų indėlių palūkanos, priežiūros institucijų sankcijos už teisės aktų pažeidimus, užsienio valstybių nenoras įsileisti banko į savo rinką, abejonės žiniasklaidoje dėl pagrindinio akcininko reputacijos ir kt.

Tačiau nematau erdvės priekaištams, kad gyventojai patys nesugebėjo tinkamai įvertinti banko rizikos. Indėlių draudimas ne tik apsaugo gyventojus banko bankroto atveju, bet ir užtikrina, kad dėl nepagrįstų gandų nekiltų panika. Kartu tarsi savaime sukuria saugumo aurą ir skatina mažiau domėtis banko padėtimi.

Vis dėlto kažin ar būtų racionalu iš kiekvieno gyventojo reikalauti gebėjimų perprasti banko finansus ir rizikos valdymą.

– Teko matyti trumpą reportažą, kuriame pensinio amžiaus moteriškė pasakojo, kad „Snoro” banko skyriuje dviejų jaunų panelių buvo įkalbėta pirkti „Snoro” obligacijas, o ne dėti indėlį, nes esą obligacijos suteiks didesnes palūkanas. Pensininkė sutiko ir dabar per televiziją guodėsi, kad liko apgauta. Kas kaltas šiuo atveju  – pensininkė ar konsultantės?

– Jei obligacijų pasirašymo sutartyje galimos rizikos yra aiškiai išdėstytos (arba yra pateikta nuoroda į dokumentą, kur informacija pateikta išsamiai) ir klientė patvirtino, kad ta informacija jai buvo atskleista ir yra suprantama, tuomet klientė sąmoningai pasirinko didesnį pelningumą ir kartu didesnę riziką (obligacijoms indėlių draudimas yra netaikoma).

FPĮ „Synergy Finance“ investicijų konsultantas Artūras Milevskis

Tokius pareiškimus, kaip „reikėjo“ arba „buvo galima“ uždaryti dar prieš metus, vertinu kaip politikavimą. Jei „buvo galima“, tai kodėl neuždarė?

– Nemaža visuomenės dalis nepaiso ilgalaikio investavimo svarbos, investuoja trumpam ir ten, kur rizikinga. Kaip manote, kas lemia tokius žmonių veiksmus: žinių ir išprusimo stoka, negebėjimas „tvarkytis” su savo emocijomis?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti labai konkrečiai: pradedantieji investuotojai pasirenka jiems netinkamas finansines priemones dėl finansinių žinių stygiaus arba dėl to, kad jų nėra, t.y. investuoja ten, kur pataria draugas, kaimynas ar tiesiog pagal nuogirdas. Kai investuotojas jau yra patyręs ir turi pakankamai žinių, dažniausiai jam sukliudo emocijos.

Yra labai sudėtinga investuoti tada, kai finansų rinkose vyrauja baimė, ir neinvestuoti tada, kai viskas brangsta bei visi aplinkui iš investicijų tik uždirba. Mes žinome, kad dažniausiai reikėtų elgtis kaip tik priešingai.

Man teko pergyventi jau kelis pakilimus ir nuosmukius. Galiu drąsiai teigti, kad su emocijomis susidoroti yra ypač sudėtinga. Tą galima padaryti tik susidarius investicinį planą, kuriuo vadovaujiesi esant bet kokiai rinkos situacijai. Reikia tiksliai žinoti, kaip rinkos padėtis gali lemti investicinius rezultatus, būti pasiruošusiam bet kokiam scenarijui ir disciplinuotai daryti tai, ką reikia daryti.

– Kai kurie politikai ir ekonomistai yra pareiškę, kad „Snoro” banką galima buvo uždarinėti jau prieš metus, nes esą buvo matyti, kad jis nesaugus. Tačiau labai daug žmonių šiuo laikotarpiu įsigijo banko akcijų ir obligacijų. Kaip manote, ar tai iš tiesų buvo rizikinga ir ar eiliniai Lietuvos gyventojai, smulkiojo verslo įmonės bei stambios bendrovės galėjo susiprasti, kad rizikuoja, jog bankas nesaugus?

– Visų pirma tokius pareiškimus, kaip „reikėjo“ arba „buvo galima“ uždaryti dar prieš metus, vertinčiau kaip politikavimą. Jei „buvo galima“, tai kodėl neuždarė? Po fakto visada lengva sakyti, ką reikėjo daryti.

Čia būčiau linkęs kalbėti ne apie žinių trūkumą, ne apie godumą, o apie skaidrumo stoką mūsų finansų sistemoje. Investuotojai pasitiki banko pateikiamomis ataskaitomis, nes jos yra audituojamos, bankas yra prižiūrimas įvairių institucijų, tarp kurių pagrindinė yra Lietuvos bankas. Kaip supratau iš aukštų Lietuvos pareigūnų kalbų, jie apie prastą banko situaciją sužinojo tik prieš dieną iki nacionalizavimo.

Taigi ar gali eiliniai Lietuvos žmonės žinoti daugiau nei pagrindinės valdžios institucijos, kurios tą banką prižiūri ir gauna detalesnę informaciją, negu kad ji pasirodo viešai? Manau, atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas.

Taip pat daugelis matė, kad šis bankas gana sėkmingai pergyveno 2008–ųjų krizę. Po sunkmečio jis papildomai įsigijo ne vieną įmonę, gana stipriai išplėtė indėlių bazę ir pan. Vykstant tokiems procesams žmonės tiesiog pradeda pasitikėti bendrove. Be abejo, daugelį viliojo didesnės palūkanos, tačiau už indėlius palūkanos ne tiek daug skyrėsi nuo kitų Lietuvoje veikiančių bankų indėlių palūkanų.

– Per seminarą pabrėžėte, kad nesaugu visą savo turtą laikyti vienoje vietoje, tačiau „Snoro” banko padėtis parodė, kad kai kurie žmonės į jį investavo visus savo pinigus (pirko akcijas ir obligacijas) arba visas santaupas laikė padėję indėlį. Ką patartumėte šiems žmonėms? Kaip ateityje apsisaugoti nuo tokių ekonomiškai neracionalių sprendimų?

– Dar kartą galiu pabrėžti tai, kad visus pinigus laikyti vienoje vietoje yra nesaugu. Paprasčiausias sprendimas būtų pinigus išskaidyti per dvi ar tris institucijas, taip pat dalį pinigų laikyti grynais. Be abejo, čia esminis klausimas yra suma, t.y. jei ji yra nedidelė, tarkime, keli tūkstančiai litų, tai plačiai skaidyti yra ganėtinai brangu, tačiau, kaip jau dauguma žino, visiškas neskaidymas gali būti dar brangesnis. Taip pat siūlyčiau pasidomėti pinigų rinkos fondais. Tai gana gera alternatyva indėliams.

Zefyro testas

Pasirodo, tik vienas trečdalis žmonių iš prigimties sugeba priimti racionalius sprendimus dėl savo asmeninių finansų. Tą patvirtino gausūs moksliniai tyrimai ir eksperimentai, vienas žinomiausių kurių – „zefyro testas“. Eksperimentas atliekamas su ketverių penkerių metų vaikais. Mažyliams duodamas (padedamas priešais) zefyras ir liepiama jo nevalgyti. Suaugusieji kuriam laikui palieka vaiką vieną. Grįžus atgal į patalpą patikrinama, ar vaikas nevalgė zefyro.

Tik vienas vaikas iš trijų išsėdi neprisilietęs prie zefyro. Po daugelio metų patikrinus šių jau suaugusių žmonių asmeninių finansų būklę, paaiškėja, kad zefyro nevalgiusieji tvarkosi kur kas geriau nei tie, kurie neatsispyrė pagundai. Iš to daroma prielaida, kad tik vienas trečdalis suaugusiųjų geba tinkamai valdyti savo lėšas. Likę du trečdaliai tokių įgūdžių neturi, todėl jiems būtina mokytis finansų tvarkymo pagrindų, ugdyti gebėjimą atsispirti pagundoms ir stiprinti valią nepasiduoti emocijoms (tiek euforijai, tiek panikai).

Atgimimas.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką