Neseniai žurnalisto paklausta apie tai, ar gali Vokietija ir toliau išlaikyti vyraujantį vaidmenį euro zonoje, A.Merkel ilgai išsisukinėjo. Vietoje konkretaus atsakymo, kanclerė ir toliau kartojo daugybę sykių girdėtas frazes, kad Prancūzija privalo išspręsti savo struktūrines problemas ir tik tuomet Paryžius vėl galės atgauti savo, kaip vieno iš Europos lyderių, vaidmenį.
Taip ji kalbėjo apie Prancūzijos vykdomas karines operacijas Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR).
A.Montebourg'as garsiai piktinosi dėl taupymo politikos ir reikalavo, kad Prancūzija nekreiptų dėmesio į tai, ką jis pavadino „Vokietijos dešinės manijomis“.
Daugybė prancūzų iš tiesų didžiuojasi faktu, kad jų šalies kariai kaunasi ten, kur Vokietija pažadėjo nusiųsti tik vos keletą lėktuvų.
Tačiau tai menkai padeda pakelti Prancūzijos visuomenės ūpą ir nacionalinį pasididžiavimą, nes šalyje paplitusi nuomonė, jog Vokietija aplenkė Prancūziją ir paliko ją už nugaros.
Tai reiškia, kad daugybę dešimtmečių besitęsusi vokiečių ir prancūzų draugystė pradeda aižėti. Dabar abi pusės tyliai ieško naujų sąjungininkų.
Prancūzijos valdantieji socialistai mano, kad dėl šalies ekonomikos bėdų kalta ne valdžia ir nenoras imtis struktūrinių reformų, o Vokietijos vykdoma taupymo politika Europoje. Prancūzijos kairieji tik nesutaria dėl to, kaip garsiai jie turi reikšti savo nepasitenkinimą. Būtent dėl Vokietijos vykdomos politikos, iš dalies, neseniai ir žlugo Prancūzijos vyriausybė.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as paleido ministrų kabinetą ir dėl to, kad premjeras Manuelis Valls'as norėjo atsikratyti kairiųjų kritikos, visų pirma, iš ekonomikos ministro Arnaudo Montebourg'o pusės.
A.Montebourg'as garsiai piktinosi dėl taupymo politikos ir reikalavo, kad Prancūzija nekreiptų dėmesio į tai, ką jis pavadino „Vokietijos dešinės manijomis“.
Pinigų pompa
Šiuo metu Prancūzija turi vyriausybę, kuri tvirtai pasiryžusi imtis reformų. Vis dėlto, tuo pačiu metu F.Hollande'as siekia didinti spaudimą Vokietijai, kad pastaroji permąstytų savo politiką euro zonos atžvilgiu. Jis nori įkalbėti A.Merkel, kad nebebūtų taip griežtai laikomasi ekonominio stabilumo kriterijų.
Prancūzijos vadovas net pareikalavo surengti specialų ES susitikimą, kurio metu būtų sutarta dėl priemonių, galinčių paskatinti ekonomikos augimą. Prancūzijoje tokios priemonės dažniausiai visada reikšdavo didesnes valstybės injekcijas į šalies ekonomiką.
Nuo pat ekonominio nuosmukio Europoje pradžios, taupymo politika suskaldė Europos šalis. Dalis ES šalių reikalavo lankstesnio taupymo politikos laikymosi. Šių valstybių grupei dirigavo Paryžius. Tačiau, panašu, kad neseniai naujuoju Europos Komisijos prezidentu išrinktas Jeanas Claude'as Junckeris taip pat palaiko tokią poziciją. Jam antrina ir Italijos premjeras Matteo Renzis.
Maža to, lankstesnę taupymo politiką palaiko ir JAV vyriausybė bei Tarptautinis valiutos fondas.
Prancūzijos valdantieji socialistai mano, kad dėl šalies ekonomikos bėdų kalta ne valdžia ir nenoras imtis struktūrinių reformų, o Vokietijos vykdoma taupymo politika Europoje.
Kritikuojančių Vokietijos politiką yra ir įvairių ekonomikos ekspertų gretose. Štai per Nobelio premijos laureatų susitikimą prie Konstancos ežero rugpjūtį, ekonomistai vienbalsiai kritikavo A.Merkel politiką.
Jie teigė, kad Europai gręsia silpnas ekonomikos augimas. Dėl 0,4 proc. siekiančio infliacijos lygio ekonomistai perspėja apie defliacijos grėsmę. O didžiausi pesimistai net teigia, kad euro zoną gali apimti nauja krizė.
A.Merkel kartu su Vokietijos finansų ministru Wolfgangu Schauble lieka įsitikinę, kad euro zonai nuosmukis negręsia ir net nesvarsto apie galimybę keisti fiskalinės politikos kursą. Vis dėlto, Vokietijos centrinis bankas paragino kelti atlyginimus, o Europos centrinis bankas (ECB) paskelbė, kad palaikytų fiskalinius stimulus tam, kad būtų paskatintas ekonomikos augimas.
Neseniai nerimą Berlyne sukėlė ECB vadovo Mario Draghi pareiškimas, kad augimą galima pasiekti naudojant ir kai kurias kitas fiskalinės politikos priemones. Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad po šio pareiškimo A.Merkel asmeniškai paskambino M.Draghi, prašydama pakomentuoti tokį pasisakymą. Ji teiravosi, ar tai reiškia, kad ECB nori nukrypti nuo taupymo politikos kurso? Jeigu atsakymas būtų teigiamas, tai reikštų, kad A.Merkel politika nebeturi remėjų.
Vėliau „Spiegel“ žurnalistams Vokietijos vyriausybės atstovas tikino, kad A.Merkel neskambino ECB vadovui, o jis susisiekė su kanclere. Atstovas pridūrė, kad pasirodžiusi informacija apie tai, kad A.Merkel prašė pasiaiškinti M.Draghi, neatitinka faktų.
Vis dėlto, „Spiegel“ šaltinių teigimu, M.Draghi siekė nuraminti kanclerę, pažymėdamas, kad jo kalboje buvo akcentuojama struktūrinių reformų būtinybė probleminėse euro zonos šalyse. Jis tikino, kad tam tikri komentarai nereiškia kurso pokyčio.
Bandydama apginti savo pasiūlytą taupymo politiką, A.Merkel dažnai demonstruoja statistinius duomenis apie pastaruoju metu gerėjančią ekonominę situaciją Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.
Reikia nepamiršti ir to, kad tiek Prancūzijos socialistai, tiek konservatoriai laikosi panašios nuostatos monetarinės politikos atžvilgiu: abi konkuruojančios politinės jėgos nori, kad į taupymą būtų žiūrima lanksčiau.
Prancūzijos padėtis nekelia optimizmo
Vis dėlto, vienoje euro zonos valstybėje padėtis nekelia tiek optimizmo. Prancūzijoje fiksuojamas nulinis augimas, mažėjantis konkurencingumas ir augantis nedarbas. Reikia nepamiršti ir biudžeto deficito, kuris metų metus viršija 3 proc. BVP, t.y nustatytą maksimalią ES leidžiamą ribą.
Nuo prezidento F.Hollande'o kadencijos pradžios, didelės pažangos sprendžiant šalies ūkio problemas nebuvo pastebėta. Net ir suformavus naująją Prancūzijos vyriausybę, net didžiausi optimistai Berlyne netiki, kad ji imsis būtinų skaudžių reformų.
Vis dėlto, naujojo Prancūzijos ekonomikos ministro Emmanuelio Macrono išrinkimas buvo palankiai sutiktas Berlyne. 36 metų buvęs garsios Rotšildų šeimos bankininkas itin kritikavo siekį įvesti 75 proc. siekiantį mokestį pajamoms, kurios viršija vieną milijoną eurų. E.Macrono teigė, kad tokiu atveju Prancūzijai kiltų pavojus virsti „Kuba, tik be saulės“.
Tačiau net ir jis gana kritiškai vertina Berlyno fiskalinę politiką, nors ir pabrėžė struktūrinių reformų svarbą. Prieš užimdamas ministro postą, E.Macrono pareiškė, kad gali būti peržiūrėtas įstatymas dėl 35 valandų darbo savaitės, tačiau labai greitai tokį naujoko „išsišokimą“ pasmerkė premjeras.
Reikia nepamiršti ir to, kad tiek Prancūzijos socialistai, tiek konservatoriai laikosi panašios nuostatos monetarinės politikos atžvilgiu: abi konkuruojančios politinės jėgos nori, kad į taupymą būtų žiūrima lanksčiau.
