Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gitanas Nausėda – apie Lietuvos ekonomikos viziją, kurios nėra

Gitanas Nausėda
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Gitanas Nausėda
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Artimiausiu metu Lietuvos valdžia turi numatyti, kur link plėtosis šalies ekonomika ir aiškiai tai išsakyti, antraip dar daugybė jaunuolių susidurs su negailestingomis konkurencijos sąlygomis darbo rinkoje, kurioje išlikti pavyks ne visiems, naujienų portalui LRT.lt sako ekonomistas Gitanas Nausėda. Jo teigimu, politikams taip pat svarbu susirūpinti ir tikra ilgalaike šalies ekonomine vizija, o tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų kalbos apie švedišką gerovę Lietuvoje neturi pakankamo pagrindo.

„Aš nežinau, ar Lietuvoje, kurioje dominuoja individualizmo principas, įmanoma įgyvendinti visuomeniškumo reikalaujantį ekonominį valstybės modelį. Nematau pagrindinių komponentų, kurie leistų rimtai artėti prie švediško socialinės gerovės modelio, o ne vien tik deklaruoti, kad mes norime jį įgyvendinti“, – kalba SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda.

Ekonomisto požiūriu, politikų nenuoseklumas ir ideologinių diskusijų stygius lemia tiek ilgalaikės vizijos nebuvimą, tiek it grybai po lietaus išdygstančius visuomenę bei verslą erzinančius neplanuotus mokesčius, o tai stabdo spartesnę šalies ekonomikos plėtrą.

 – Kiekviena nauja valdžia paprastai ateina sakydama turinti labai konkrečias Lietuvos ekonomines vizijas, matymą, kaip turėtų būti sprendžiamos opiausios problemos. Ar galėtumėte pastebėti sistemingą dabartinės ir ankstesnių vyriausybių ekonominę politiką?

 – Su tomis vizijomis yra viena problema – ne visada yra lengva jas įgyvendinti. Partijos vizijas dažniausiai kuria savo programose, tačiau kai jos yra išrenkamos, prasideda realus gyvenimas, ir tada atkreipiamas dėmesys į visus apribojimus, kurie trukdo įgyvendinti tas vizijas.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė atsidūrė prie labai sunkios finansinės krizės bedugnės krašto, ir jiems teko gesinti gaisrus, o ne kažkokias vizijas įgyvendinti

Iš pastarųjų vyriausybių, ko gero, Algirdo Brazausko vyriausybė turėjo geriausias galimybes įgyvendinti viziją, tačiau kitos, pavyzdžiui, Gedimino Kirkilo, buvo mažumos, be to, dirbo ne visą kadenciją. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė atsidūrė prie labai sunkios finansinės krizės bedugnės krašto, ir jiems teko gesinti gaisrus, o ne kažkokias vizijas įgyvendinti.

Vizijomis buvo galima susirūpinti atėjus 2012 metų Seimo rinkimams, bet A. Kubiliaus Vyriausybė nebuvo perrinkta, o A. Butkevičiaus Vyriausybė turbūt turėtų savų pasiteisinimų, kodėl jiems nepavyksta įgyvendinti vizijos.

Socialdemokratai yra valdančiojoje koalicijoje su partneriais, kurie yra būtini koalicijai, tačiau daugeliu klausimų dažnai turi visiškai kitokį požiūrio kampą. Štai kodėl šios Vyriausybės veikla turi mažai ką bendro su kažkokiu nuosekliu strategijos įgyvendinimu. Ir sunkoka įsivaizduoti, kad kažkas šioje srityje pasikeistų.

Be to, ilgalaikei mūsų šalies ekonomikos vizijai trūksta gero teorinio pamato. Daug kalbėjau apie taktiką, bet teorinių diskusijų dėl šalies vizijos nebuvimas taip pat yra problema. Jei vyktų teorinės diskusijos, jos leistų pasitikrinti daugelį idėjų: priešininkai jas kritikuotų, ir būtų galima įvertinti, ko iš tiesų jos yra vertos.

 – Galima teigti, kad tai, ką ekonomikos klausimais veikia mūsų valdžios yra greičiau primityvus ūkio tvarkymas nei ekonomikos politika?

 – Na, jei ekonominę politiką mes įvardiname kaip strategijos ir taktikos vienovę, tai tikrai dabartinės Vyriausybės (o ir ankstesnėms tai buvo nemažai būdinga) veikla labiau primena ūkio tvarkymo politiką. Sprendimai priimami nenagrinėjant jų konteksto, nemėginant įtalpinti jų į kažkokią ekonominę koncepciją ir vėliau ieškant jiems pateisinimo.

Analizuojant politikų sprendimus ar pasiūlymus, sunku įžvelgti skirtumus tarp konservatoriais ar socialdemokratais save įvardijančių politinių jėgų, nes sprendimai yra daugiau skirti gaisrų gesinimui

Be to, analizuojant politikų sprendimus ar pasiūlymus, sunku įžvelgti skirtumus tarp konservatoriais ar socialdemokratais save įvardijančių politinių jėgų, nes sprendimai yra daugiau skirti gaisrų gesinimui. Tuomet viskas tampa panašu į savivaldybės lygmenį, kur irgi sudėtinga atskirti ideologines pakraipas, nes negali įvardyti, ar asfaltuoti kelią konkrečioje gatvėje yra socialdemokratiška ar konservatoriška. Tai yra ūkio tvarkymo darbas, ir ideologijoms čia nelabai yra kur pasireikšti.

 – Kaip manote, kodėl nėra tų teorinių/ideologinių diskusijų ir sisteminio požiūrio į Lietuvos ekonomikos politiką?

 – Ekonomines diskusijas Lietuva pamiršo prieš 10-15 metų. Galbūt dėl to, kad tuos dalykus nustelbė kažkokie kiti trumpalaikiai konjunktūriniai veiksniai. Gal todėl, kad nuo 2004 metų, kai įstojome į Europos Sąjungą (ES), nemažai sprendimų ir žaidimo taisyklių tenka priimti iš ten, tad mūsų pačių mąstymo laukas susiaurėjo.

BFL nuotr./Gitanas Nausėda
BFL nuotr./Gitanas Nausėda

Ekonominė diskusija tapo paviršutiniška: diskutuojama dėl kokio nors konkretaus sprendimo, mokesčio, bet kompleksiško požiūrio bei diskusijų apie tai, kuriuo – liberaliuoju ar socialinės ekonomikos kūrimo keliu Lietuva eina, nėra. Tiesą sakant, labai gaila.

Reikia pastebėti, kad Lietuvos valdžia vis mažiau moka ar nori viską sudėti į biudžeto įstatymą. Tvarkingai planuojant kitų metų biudžetą, visus socialinius elementus, kuriuos norima įgyvendinti, reikėtų ir sudėti į biudžeto įstatymą. Tuo metu Lietuvoje biudžetas priimamas kaip kažkokia rutininė procedūra, ir tik po to prisimenama, kad buvo galima ir minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti, ir pensijas kompensuoti. Tuomet, kai biudžetas jau priimtas, šie sprendimai pakimba ore be pakankamo finansinio pagrindo. O kadangi jie pakimba ore, ieškoma kažkokių finansavimo šaltinių. Štai taip ir gimsta visos naujausios mūsų valdžios iniciatyvos dėl automobilių mokesčio, akcizų padidinimo ir kitų dalykų.

 – O kaip tai veikia gyventojus ir verslą?

 – Verslą ir gyventojus tokie sprendimai paprasčiausiai erzina, neleidžia planuoti ateities veiklos. Tiek verslas, tiek gyventojai užsisklendžia. Jei jie matytų tęstinumą arba didesnį politikos nuoseklumą, jie turbūt drąsiau ir investuotų, ir skirtų lėšas vartojimui. Dabar, nežinodami, ko laukti rytoj, jie yra linkę sprendimus atidėti. O ekonomikos plėtros požiūriu tai tikrai nėra naudinga, nes stabdo spartesnį ekonomikos kilimą.

 – Tačiau tiek kairieji, tiek dešinieji deklaruoja matantys Lietuvoje funkcionuojantį Švedijos gerovės valstybės modelį ir to siekiantys. Ar verta jį pasirinkti ir ar įmanoma jį įgyvendinti?

 – Kad įgyvendintume švedišką socialinį modelį, nepakanka vien tik gerų norų. Visų pirma, mūsų ekonominio mąstyto sistema turėtų keistis iš esmės.

Kad įgyvendintume švedišką socialinį modelį, nepakanka vien tik gerų norų. Visų pirma, mūsų ekonominio mąstyto sistema turėtų keistis iš esmės

Antra, mes turėtume pasiekti bent jau nedaug mažesnį už Švedijos gerovės standartą (BVP vienam gyventojui).

Trečia, mūsų socialinė kultūra, visuomenės mąstymo būdas nėra švediškas. Mes nesame švedai, esame daug didesni individualistai.

Aš nežinau, ar Lietuvoje, kurioje dominuoja individualizmo principas, įmanoma įgyvendinti visuomeniškumo reikalaujantį ekonominį valstybės modelį. Net ir tie žmonės, kurie piktinasi nepakankamai socialiai jautria Vyriausybės politika, yra individualistai ir kovoja už save.

Nematau šių trijų pagrindinių komponentų, kurie leistų rimtai artėti prie švediško socialinės gerovės modelio, o ne tik deklaruoti, kad mes norime jį įgyvendinti.

123rf nuotr./Stokholmas
123rf nuotr./Stokholmas

 – Tuomet koks, jūsų akimis, tas mūsų valstybės ekonominis modelis turėtų būti?

 – Man nepatinka geografinė orientacija. Kartais mėginame surasti valstybę, kuri mums patinka, ir tada bandome savo sistemą pritempti prie jos. Tačiau galbūt yra lietuviškasis modelis, niekam kitam 100 proc. nebūdingas, bet tinkamas būtent mums?

Kartais mėginame surasti valstybę, kuri mums patinka, ir tada bandome savo sistemą pritempti prie jos. Tačiau galbūt yra lietuviškasis modelis, niekam kitam 100 proc. nebūdingas, bet tinkamas būtent mums?

Aišku, galbūt visada lengviau yra stebėti kažkokį įgyvendintą modelį ir tiesiog jį kopijuoti. Bet kopijavimas, manau, neduotų tokios naudos ir poveikio, kokio tikimės. Todėl, kad prieš du ar penkis dešimtmečius Vakarų Europos valstybėse padaryti sprendimai gali būti nelabai tinkami mums ir nepasiteisinti mūsų dirvoje.

Tačiau dažnai galima pastebėti, kaip Lietuvoje iš Vakarų Europos valstybių mėginama paimti vieną ar kitą ekonominės sistemos bruožą. Pavyzdžiui, labai populiari diskusija skamba taip: „Progresiniai mokesčiai egzistuoja visose turtingose, išsivysčiusios Vakarų Europos valstybėse. Imkime ir įgyvendinkime juos, ir mes turbūt būsime turtingi“. Bet juk tos šalys turtingos tapo ne dėl to, kad įgyvendino progresinius mokesčius, o todėl, kad pradėjo nuo liberalių ekonomikos reformų, sukūrė tam tikrą socialinį standartą ir tada jau galėjo skirti savo dėmesį pajamų perskirstymo procesui. Tad tokios deklaracijos tik rodo, kad mes iš esmės nesuprantame jų sėkmės formulės.

 – Bet jūs sutiktumėte, kad tam, jog valstybė funkcionuotų, reikėtų ne chaotiškų mėginimų pagriebti ir nesėkmingai pritaikyti vieną ar kitą sistemos detalę, o kažkokios vienos vizijos?

 – Aš manau, kad labiau tiktų įgyvendinti tokį gerovės modelį, kuris yra skirtas asmeninės iniciatyvos atsiskleidimui. Žmonės, kurie asmeniškai rizikuodami imasi veiklos, turėtų būti atitinkamai apdovanoti rinkos ekonomikoje. Tačiau valstybės priedermė yra pasirūpinti tais, kurie dėl įvairių priežasčių (pvz., amžiaus, negalių) nėra pajėgūs to padaryti.

Tai būtų toks modelis, kuriame valstybės vaidmuo nukreiptas į pakankamai nedidelę visuomenės grupę, siekiant aprūpinti ją būtinomis pragyvenimui lėšomis, o visiems kitiems paliekant galimybę būti apdovanotiems pagal jų sugebėjimus ir iniciatyvas. Jis, ko gero, būtų tinkamiausias mums būdingai pakankamai individualistinei socialinei kultūrai.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gitanas Nausėda
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gitanas Nausėda

 – Tačiau turbūt ne kiekvienas pilietis svarsto, kaip atrodys Lietuva po dvidešimties metų. Daug kam yra svarbiau, kaip ji atrodys artimiausioje perspektyvoje. Kokias spręstinas problemas matote artimiausiu metu? Ką turėtų skubiai nuveikti mūsų vyriausybės?

 – Reikia numatyti, kokia bus Lietuvos ekonomikos struktūra po 5-8 metų: ar mes skirsime daugiau dėmesio statyboms, žemės ūkiui, apdirbamajai pramonei, ar vis dėlto Lietuvoje stipriai išaugs informacinių technologijų, biotechnologijų reikšmė. Tai yra labai svarbu žinoti tiems, kurie dabar yra prie savo būsimos profesijos pasirinkimo slenksčio.

Reikia numatyti, kokia bus Lietuvos ekonomikos struktūra po 5-8 metų: ar mes skirsime daugiau dėmesio statyboms, žemės ūkiui, apdirbamajai pramonei, ar vis dėlto Lietuvoje stipriai išaugs informacinių technologijų, biotechnologijų reikšmė

Manau, kad ateityje Lietuvos šansas yra judėjimas link paslaugų sektoriaus, tokių veiklos rūšių, kurios reikalauja kvalifikuotos darbo jėgos, sumanumo, nes mūsų žmonės visa tai turi. Be abejo, jokiu būdu dirbtinai nemažinant apdirbamosios pramonės reikšmės.

Jauniems žmonėms turėtų būti sąžiningai ir aiškiai pasakyta, kokioje srityje teks susidurti su labai žiauria konkurencija, kurioje neaišku, ar pavyks išlikti.

Taigi kuo išsamesnė bus informacija, kuo aiškiau valstybė išdėlios gaires, kur link plėtosis jos ekonomika, tuo lengviau jauniems žmonėms bus padaryti teisingą pasirinkimą ir nestatyti sau pasakų pilių.

 – Kokiu būdu, jūsų manymu, reikėtų užtikrinti, kad visos valdžios siektų vienos ekonominės valstybės vizijos įgyvendinimo ilgalaikėje perspektyvoje – tų pačių tikslų artimiausius 5-8 metus?

 – Galima rasti sąlyčio taškų, kur skirtingos politinės jėgos galėtų sutarti. Tačiau galbūt taip neatsitinka todėl, kad to nėra siekiama. Galbūt vietoje ilgų, kantrių ir nuobodžių sutarimo paieškų lengviau yra tiesiog sutelkti savo politinės pakraipos specialistų dėmesį į kažkokio gražaus dokumento rengimą, paskelbti jį, pernelyg nesirūpinant, kas atsitiks su tuo dokumentu po to, kai valdžia pasikeis.

Tačiau sprendimai turi būti priimami labai plačiu konsensusu tarp valdančiųjų ir opozicinių partijų. Jei konsensuso nepavyksta pasiekti, tai yra praktiškai bergždžias užsiėmimas, nes bet kokių ilgalaikių programų kūrimas tampa žaisliuku konkrečioms Vyriausybėms. Naujos Vyriausybės, atėjusios į valdžią, tuos žaisliukus deda į stalčių, ir tie žaisliukai ten dulka. 

Lrt.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką