Tačiau jis abejoja, ar tai būtų realu įgyvendinti visose valstybėse vienodai, nes jų padėtis yra gana skirtinga, tarkime, Lietuvoje nežlugo nė vienas bankas.
„Daugiau moralinio pagrindo yra taikyti šį mokestį tose valstybėse, kuriose bankų žlugimas lėmė didelę mokesčių mokėtojų pinigų netektį, tai yra, ar tie žmonės neteko pinigų žlugusiuose bankuose, ar visi mokesčių mokėtojai turėjo prisidėti prie žlugusių bankų gelbėjimo. Tačiau yra tokių valstybių, kuriose žlugo bankai. Bet yra ir valstybių, kuriose bankai išstovėję per visą krizę – ir Lietuva yra tarp tokių valstybių, tai yra, nė vieno biudžetinio lito gelbėti mūsų bankų sistemai nebuvo duota“, – BNS sakė G.Nausėda.
„Jeigu tai padėtų užtikrinti didesnį bankininkystės stabilumą, galbūt toks mokestis ir galėtų būti svarstomas“, – pridūrė SEB prezidento patarėjas.
Kita vertus, anot jo, bankai patys formuoja savo rizikos fondus, kapitalą, atsargas, nurašo paskolas.
„Sakyčiau, kad toks mokestis gali pasitarnauti, jeigu yra didelė rizika, kad bankų sistemai žlugus, nuosavų buferių ar amortizatorių nepakaks visiems iškilusiems nuostoliams kompensuoti. Jungtinėse Amerikos Valstijose taip ir atsitiko, nuostoliai tikrai buvo dideli“, – kalbėjo ekonomistas.
Nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė „EUobserver“ rašo, kad nedidelis mokestis (vidutiniškai vos 0,05 proc.) finansiniams sandoriams turėtų įtakos socialiai nenaudingoms trumpalaikėms spekuliacijoms, o platesnė ekonomika daug nenukentėtų. TVF mano, kad įvesti tokį mokestį iš esmės įmanoma ir jį būtų paprasta taikyti.
„Bankai turėjo tam tikrų nuodėmių, ypač tie bankai, kurie žlugo. Jie pernelyg įsivėlė į spekuliatyvines operacijas. Tokiu būdu kovojant su spekuliaciniais srautais galbūt būtų sustabdytas ir finansinių institucijų arba kredito įstaigų pernelyg didelis įsitraukimas į šias operacijas“, – dėstė G.Nausėda.
Vis dėlto, pasak G.Nausėdos, jei bus mėginama tokį mokestį įgyvendinti globaliu mastu, gali būti užsimota per daug ir tada nepadaryta nieko.
„Apie Tobino mokestį jau yra kalbama apie 30 metų. Visgi paskutinė krizė buvo tokia rimta ir paliko tokį šleikštų skonį burnoje, jeigu galima taip pasakyti. Galimas dalykas, kad tokie politiniai pokalbiai virs kažkokiu kūnu“, – sakė jis.
Šios savaitės pradžioje Briuselyje vykusiame ES finansų ministrų tarybos (ECOFIN) posėdyje šalių ministrai diskutavo dėl šio mokesčio įvedimo, tačiau kol kas jokio sprendimo nepriėmė.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimais, dėl krizės didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių skolos padidės 40 procentų. Šalių, kurios, kaip Vokietija ir Jungtinė Karalystė, patyrė „sisteminę krizę“, ekonomikos produktas sumažėjo 27 procentais. Vokietijos atveju tai viršija 980 mlrd. eurų, o Jungtinės Karalystės – 600 mlrd. eurų.
Taikant vadinamąjį „Robino Hudo“ mokestį bankams, rizikos draudimo fondams ir kitoms finansų paslaugoms, būtų galima surinkti šimtus milijardų eurų, kuriuos būtų galima skirti Europos viešųjų paslaugų ir skurdžiai gyvenančių žmonių apsaugai, besivystančioms šalims ir kovai su klimato kaita.
Mokesčio idėją jau palaikė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) ir Didžiosios Britanijos premjero pavaduotojas Nickas Cleggas (Nikas Klegas). Prancūzija žada raginti nustatyti finansų sektoriaus mokestį, kai kitąmet pirmininkaus G20.
Europa gali įvesti finansinių sandorių mokestį, kurį TVF siūlo vadinti finansinės veiklos mokesčiu (angl. FAT), nelaukdama kitų pasaulio šalių pritarimo. Nemažai šalių, įskaitant Jungtinę Karalystę ir Šveicariją, jau nustatė FTT (akcijoms) ir jų finansų sektoriai nuo to pastebimai nenukentėjo. Europos lygmeniu pasiektas susitarimas užtikrintų valstybėms narėms papildomą apsaugą.
„Robino Hudo“ mokesčio įvedimas galiausiai priklausys nuo to, ar Europos vadovai turės drąsos ir ryžto sudrausminti nepaklusnų vaiką, kuriuo tapo finansų sektorius.
