Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija savo nutartyje taip pat pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, kad gamybos procesas nėra pastovus ir įmonės ne visada yra pajėgios kontroliuoti nuotekų taršą, ši kaina lygiai taip pat kaip ir kitos kainos vandens valdymo ūkyje turėtų būti nustatoma vadovaujantis ne tik principu „teršėjas moka“, bet taip pat ir nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad valstybinė padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų kainodaros kontrolė turėtų užtikrinti vartotojų teisių apsaugą ir būti savotiška garantija tam, kad savivaldybės nenustatytų savo kontroliuojamoms įmonėms palankesnių sąlygų.
Nagrinėtoje Šilutės įmonių byloje atsakovas – „Šilutės Rambynas“, sudarydamas sutartį, sutiko su kainos už padidintos taršos nuotekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje itin svarbų viešąjį interesą, kurio pažeidimas sukelia didelius neigiamus padarinius gamtinei aplinkai, į tai, kad sutartimi ieškovo ir atsakovo sutartos kainos atitiko įstatymuose nustatytus kainodaros principus ir šalių tikrąją valią, konstatavo, kad nuotekų tvarkymo kainos byloje apskaičiuotos teisėtai.
