– Ar Lietuvoje laidotuvių apeigos pakito pastaraisiais metais? Ar egzistuoja laidotuvių mados?
– Laidojimo mados keičiasi, tačiau ne taip greitai. Jeigu aš į pasaulines laidojimo verslo parodas anksčiau važiuodavau vieną kartą per metus, tai dabar matau, kad to tikrai neverta daryti. Dabar važiuoju vieną kartą per dvejus metus ir pokyčių būna iš tiesų nedaug.
– Kokios šiuo metu laidotuvių tendencijos Lietuvoje?
– Viena iš atėjusių madų – laidojant žmogų naudoti kuo mažiau gėlių. Žmonės atneša keletą žiedų, bet stengiasi daugiau padėti velionio artimiesiems materialiai.
– Ar tai reiškia, kad žmones renkasi kuklesnes ceremonijas?
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje kainos yra gerokai aukštesnės nei provincijos miesteliuose. Kainos gali skirtis iki dviejų kartų.
– Kas gali sau leisti, tai perka „Mercedes“, o kas negali – perka pavažinėtą „Golf“. Tai ta pati tendencija. Didelė laidotuvių kainos dedamoji yra karsto kaina.
Duobės iškasimo ar karsto nuvežimo kaina prabangiose ir paprastesnėse laidotuvėse nesiskiria. O pigiausio ir brangiausio karsto kaina gali skirtis dešimtimis kartų.
Karsto kaina priklauso nuo daugelio dalykų. Karstas gali būti pagamintas Lietuvoje, o gali būti Italijoje. Tai gali būti brangaus medžio arba nedažytas kremavimo karstas, kuris yra pigiausias Lietuvoje. Tačiau niekas neapibrėžia, kokiame karste turi būti laidojamas žmogus. Viskas priklauso nuo velionio artimųjų norų ir galimybių.
– Kiek šiuo metu kainuoja palaidoti žmogų?
– Lietuvoje laidojimo apeigos labai skiriasi provincijoje ir didesniuose miestuose. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje kainos yra gerokai aukštesnės nei provincijos miesteliuose. Kainos gali skirtis iki dviejų kartų.
Laidotuvių savikaina yra pakankamai didelė, nors žmonės ir nemato tų povandeninių darbų. Tai ir duobių kasimas, karsto nešimas, tvarkymas, kūno paėmimas, budėjimai. Viename procese dalyvauja daug žmonių, todėl laidotuvių savikaina tikrai nėra maža. Žmonės skaičiuoja, kiek jie sumokėjo, bet kiek iš to liko pelno, niekas nevertina. Nėra taip, kaip šiandien daugelis įsivaizduoja.
Be to, veikia daug nelegalių paslaugų tiekėjų, kurių paslaugos kokybė neatitinka kainos. Bandėme išanalizuoti, kiek duobkasių šiandien dirba Lietuvoje. Nuvažiavę į mažesnius miestelius ir norėdami patys išsikasti duobę, išgirstumėte kapinių darbuotojų griežtą „ne“. Jie siūlytų kreiptis į vietinius darbininkus.
Mes pabandėme išsiaiškinti, kiek Valstybinėje mokesčių inspekcijoje yra išduota darbo leidimų duobkasiams. Jų buvo mažiau nei šimtas. Tačiau vien Kauno rajone aš galėčiau surasti gerokai daugiau kasančių duobių.
– Žmonės linkę rinktis pigesnius pasiūlymus?
Lietuvoje karstų gamintojų yra tiek, kiek nėra Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje kartu sudėjus.
– Girdžiu skundus, kad žmogus nuvažiuoja į kaimą ir laidotuvėse susiduria su neblaiviais duobkasiais, kurie apkartiną visą ceremoniją. Tada žmogus ir įvertina savo pasirinkimą.
Laidotuvių įmonė stengiasi užtikrinti paslaugą nuo kūno paėmimo iki užkasimo. Nežinau nei vienos ritualinių paslaugų įmonės, kuri nesistengtų visko atlikti gerai. Konkurencija šioje srityje yra ypatingai didelė.
Jeigu valdžios atstovai skaičiuoja, kad nebereikia daugiau notarų ar alkoholio parduotuvių, tai niekas neskaičiuoja, kiek yra laidojimo įmonių. Joms išlinkti šioje rinkoje yra ganėtinai sunku. Mes turime 40 tūkst. mirčių per metus. Kai juos išdalini į 12 mėnesių, lieka 3 tūkst. Jei dar atskiri Vilniaus rajoną, tai visi šaliai lieka tūkstantis mirčių per mėnesį. O kokiuose Raseiniuose yra 4 įmonės, Jonavoje – 3.
– Tačiau verslininkai iš šios rinkos nesitraukia. Dar daugiau, girdime apie itin didelę, kartais net įstatymų rėmus peržengiančią konkurenciją?
Žmogų laidoti automobilyje būtų neįmanoma dėl higieninių reikalavimų.
– Norėdamos išgyventi, laidojimo įmonės turi surengti bent 6 laidotuves per mėnesį. O iš kur jų tiek bus?
Tada ir atsiranda nešvari konkurencija – kas greičiau prieis prie artimųjų, kas greičiau gaus informaciją. Tada atsiranda naujų bėdų, kurios Lietuvoje buvo žinomos – informacijos pirkimas iš greitosios pagalbos medikų ir panašiai.
Lietuvoje karstų gamintojų yra tiek, kiek jų nėra Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje kartu sudėjus. Karstų gamintojų atsiranda daugiau visuomet, kai kyla ekonominės krizės. Kai sustoja langų ir durų gamyba. Visi mano, kad čia garantuotas pelnas, nes žmonės miršta nuolat.
Daug kas įsitikinęs, kad ritualinių paslaugų įmonės dirba su dideliais viršpelniais. Bet jeigu Marijampolės miestelyje mirčių yra ne daugiau nei 30 per mėnesį ir keturioms įmonėms reikia išgyventi, tai nesunku apskaičiuoti, koks tas pelnas.
– Tačiau laidotuvės laidotuvėms nelygu. Galbūt daugiau uždirbti galima iš klientų, kurie nori papildomų paslaugų, puošnesnės ceremonijos. Ar Lietuvoje susiduriate su netradiciniais prašymais?
– Lietuvoje gali būti vienas kitas atvejis, kai prašoma ko nors ypatingo, tačiau tai išimtys. Nelaidojame su automobiliais ar panašiais daiktais. Nuo seno yra tradicija mirusiajam įdėti kokį nors daiktą, kuris buvo tik jo.
– Tai reiškia, kad Lietuvoje automobilyje žmogus negalėtų būti palaidotas, net jei tokia būtų artimųjų valia ir jų neribotų finansinės galimybės?
– Žmogų laidoti automobilyje būtų neįmanoma dėl higieninių reikalavimų. Laidotuvės griežtai reglamentuotos įstatymais. Atsižvelgiama ir į gamtosaugos, ir į darbo saugos, sveikatos apsaugos klausimus.
– Kokia mažiausia suma, kurios pakaktų laidotuvių ceremonijai surengti?
– Visada sakau, kad žmogų galime palaidoti, bet galime ir užkasti. Šiandien valstybės nustatytos laidojimo pašalpos, kuri yra 1040 Lt, pakaktų žmogų užkasti – įdėti į pigiausią karstą, aprengti padėvėtais drabužiais. Normali kaina labai skiriasi Vilniuje ir provincijoje. Apklausos rodo, kad laidojimo kainos svyruoja nuo 2,5 iki 5 tūkst. litų.
Sakyčiau, kad Vilniuje reiktų 5 tūkst., o provincijoje 3 – 3,5 tūkst. litų. Už tiek būtų galima padaryti tikrai gražią ceremoniją.
– Ar mirties atveju lengva rasti vietą kapui?
– Rasti, kur palaidoti žmogų, nėra lengva. Kapinių problema iš tiesų aktuali. Žinome, kokia žemės kaina aplink miestus. Plėtra savivaldybėms yra labai sudėtingas klausimas. Kol kas problema sprendžiama, bet po kelerių metų ji gali tapti itin rimta.
