Vis dėlto ekonomistai pastebi, kad nors Vilniaus apskrities sukuriama pridėtinė vertė šalyje pastaraisiais metais įgijo dar didesnį svorį, nuo 2007 m. gyvenimo lygio ir darbo užmokesčio skirtumai mažėjo, po krizės traukėsi ir materialinių investicijų nelygybė.
Per pastarąjį dešimtmetį, sostinės regionas buvo vienintelis, kuriame gyventojų dalis apčiuopiamai ūgtelėjo ir natūraliai kilstelėjo sukuriamo BVP dalį.
Anot analitikų, viena iš priežasčių, kodėl sostinės regione sukuriamo BVP dalis augo, buvo gyventojų svorio bendrame šalies skaičiuje padidėjimas. Per pastarąjį dešimtmetį, sostinės regionas buvo vienintelis, kuriame gyventojų dalis apčiuopiamai ūgtelėjo ir natūraliai kilstelėjo sukuriamo BVP dalį. Per šį laikotarpį šiek tiek išaugo Klaipėdos apskrities gyventojų dalis, o visų kitų regionų, ypač Šiaulių, Panevėžio ir Utenos apskričių, – traukėsi.
„Vidinė šalies migracija vyko sostinės link, įsukdama užburtą ekonominį–demografinį ratą. Viena vertus, daugiau gyventojų į Vilniaus regioną atvyksta tikėdamiesi geresnio gyvenimo ar lengviau rasti darbą. Kita vertus, aktyvi ekonominė veikla lemia didesnę darbuotojų paklausą ir darbdavių siekį pritraukti darbo galvų ir rankų. Vilniaus apskritis santykinai mažiausiai nukentėjo ir nuo tarptautinės emigracijos“, – pastebėjo SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.
Krizės laikotarpis išaugino netolygumus
Pagal gyvenimo lygį Vilniaus regiono padėtis 2013 m. buvo beveik tokia pat kaip 2004 m. – sostinės atsiplėšimas nuo šalies vidurkio didėjo ekonomikos perkaitimo laikotarpiu, o po krizės mažėjo.
Akivaizdu, jog užsienio investuotojai vis dar aplenkia atokesnes šalies vietoves. Padėtį šiek tiek pataiso specialiųjų ekonominių zonų egzistavimas, vis dėlto jos taip pat įsteigtos arčiau didžiųjų miestų, ir pačios neturtingiausios apskritys vis dar nepatraukia investuotojų dėmesio“
„Ekonomikos pakilimo laikotarpis Lietuvoje buvo netvarus ir netolygus regionų plėtros prasme, o pokriziniu laikotarpiu šalies ekonomika atsigavo panašiu tempu. Visų pirma, tai buvo nulemta lėto investicijų atsigavimo visoje šalyje – didesnės spragos tarp apskričių žiojėja būtent kapitalo, o ne darbo rinkoje“, – sakė V. Tauraitė.
„Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ pateikiamais Statistikos departamento duomenimis, darbo užmokesčio santykis, palyginti su šalies vidurkiu, 2013 m. svyravo nuo 78,4 proc. Tauragės apskrityje iki 113,4 proc. Vilniaus apskrityje, o materialinių investicijų vienam gyventojui – nuo 44,4 proc. iki 138,1 proc.
Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) atotrūkis apskritai buvo dramatiškas. Vilniaus apskrityje sukauptų TUI vienam gyventojui buvo 68 kartus daugiau negu Tauragės regione.
„Akivaizdu, jog užsienio investuotojai vis dar aplenkia atokesnes šalies vietoves. Padėtį šiek tiek pataiso specialiųjų ekonominių zonų egzistavimas, vis dėlto jos taip pat įsteigtos arčiau didžiųjų miestų, ir pačios neturtingiausios apskritys vis dar nepatraukia investuotojų dėmesio“, – teigė V.Tauraitė.
Išlygintų investicijų „išbarstymas“
Pasak SEB banko analitikų, vienas iš vaistų apskričių atotrūkiui gydyti ilguoju laikotarpiu yra bendras šalies ekonomikos augimas, kuris ilgainiui skatina tolygesnį pramonės ir paslaugų pasiskirstymą šalyje.
Kaip rodo patirtis, turtingesnės valstybės dažnai pasižymi ir didesniu gerovės tolygumu. Greičiau ekonominius netolygumus Lietuvoje padėtų užglaistyti platesnis investicijų išsibarstymas.
„Tam tikru mastu regionų skirtumai yra užprogramuoti – ekonominis sostinės dominavimas pasireiškia daugelyje šalių. Mažesnėse Lietuvos apskrityse neretas ir toks atvejis, kai didžioji dalis ekonominės veiklos vyksta keliose bendrovėse. Nors „perlaužti“ regionų plėtros problemas nelengva, vienas iš esminių veiksnių yra investicijų pritraukimo į periferiją skatinimas“, – sakė V. Tauraitė.
