Vyriausybė, įvertinusi Seimo narių siūlymą, pritarė tokios nuostatos įtvirtinimui Civilinio proceso kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad sunkmečiu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai už įvairius įsiskolinimus – už komunalines paslaugas, vartojimo kreditus, lizingo bendrovėms negrąžintas paskolas ir pan. – žmonių turtas parduodamas iš varžytynių, ši norma leis labiau apsaugoti asmenų turtą. Siūloma, kad šis pakeitimas negaliotų įkeistam turtui. Naują tvarką siūloma taikyti tik tiems išieškojimams, kurie vykdomi už įsiskolinimus, atsiradusius įsigaliojus šiai nuostatai. Taip siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeisti teisėti kreditorių interesai.
Greta šios nuostatos buvo siūloma Civilinio proceso kodekse įtvirtinti ir galimybę teismui skolininko ar jo šeimos narių prašymu nustatyti dvejų metų terminą, kad nebūtų išieškoma iš vienintelio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Teisingumo ministerijos nuomone, kuriai pritarė Vyriausybė, skolininko interesų gynybą užtikrina ir dabar galiojančios įstatymų nuostatos, pagal kurias skolininkas, susidūręs su mokumo problemomis, turi teisę prašyti, kad išieškojimas iš jam priklausančio būsto būtų laikinai ar visiškai apribotas, o teismas, spręsdamas šį klausimą, gali įvertinti, ar konkrečioje byloje toks prašymas yra pagrįstas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, sudarius teisines prielaidas dvejiems metams sustabdyti išieškojimą iš skolininko vienintelio būsto, kreditorius patektų į teisiškai neapibrėžtą situaciją, kai jo turtinės teisės įgyvendinimas galėtų būti iš esmės bet kokiais pagrindais suvaržytas santykinai ilgam laikotarpiui.
Neatmestina ir skolininkų piktnaudžiavimo galimybė, t. y. net ir tie skolininkai, kurių finansinė padėtis realiai leistų laiku įvykdyti prisiimtus skolinius įsipareigojimus, galėtų pasinaudoti atitinkama pagal įstatymą numatyta galimybe. Galiausiai toks reglamentavimas galėtų daryti neigiamą poveikį valstybės paskolų rinkai ir valstybės ekonomikos situacijai.
