„Kartais turi tai daryti greitai, ypač jeigu baiginėjasi deguonis arba mašina nustoja dirbti. Tai normalus dalykas. Taip buvo nutikę ir man“, – pasakoja 16-metis Josephas, kalbėdamas apie tai, kaip nardė po povandenines šachtas, kuriose galima rasti aukso.
Aukso ieškojimas povandeninėse šachtose kelia ne tik paskendimo, bet ir galvos svaigimo bei bakterinių odos infekcijų riziką.
Šis jaunas filipinietis yra vienas iš daugiau negu šimto HRW apklaustų aukso ieškotojų. Suskaičiuota, kad šioje Pietryčių Azijoje šalyje kiekvieną dieną užsiimdami tokia veikla savo gyvybe rizikuoja tūkstančiai vaikų.
HRW ataskaitoje teigiama, kad aukso ieškojimas povandeninėse šachtose kelia ne tik paskendimo, bet ir galvos svaigimo bei bakterinių odos infekcijų riziką.
Vaikai dažniausiai siunčiami ieškoti aukso į po vandeniu esančius karjerus šalies pakrantėje arba kai kuriose upėse. Ataskaitoje pažymėta, kad vaikai turi tiesioginį sąlytį ir su toksine medžiaga – gyvsidabriu, kuris naudojamas aukso apdirbimui.
Povandeninėse šachtose plušantys berniukai ir vyrai deguonį dažniausiai gauna iš vamzdelio, pritvirtino prie sausumos paviršiuje esančio oro kompresoriaus. Tačiau jeigu dyzelinu varomi kompresoriai nustoja dirbti, šachtininkų gyvybėms iškyla mirtina grėsmė.
Apie baimę, su kuria susidūrė pirmą sykį nerdami po vandeniu, ataskaitoje kūrėjams pasakojo patys jaunieji aukso ieškotojai.
„Man buvo 13 metų kuomet pirmą sykį nardžiau. Bijojau, nes ten buvo tamsu ir gilu“, – sakė Dennisas.
2014 m. spalį 17-metis jaunuolis dėl deguonies trūkumo vienoje iš povandeninių šachtų užduso.
Filipinai užima 20-ą vietą pasaulyje pagal aukso gamybą. Skaičiuojama, kad mažose aukso šachtose dirba nuo 200 iki 300 tūkst. žmonių. Tiek dideli, tiek smulkūs Filipinų aukso gamintojai 2014 m. išgavo apie 18 tonų aukso, kurio rinkos vertė siekia daugiau negu 700 mln. dolerių.
