Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žygimantas Mauricas: Robinui Hudui Lietuvoje reikėtų ne plėšikauti, o rankioti vokelius

Žygimantas Mauricas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Žygimantas Mauricas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Atimti pinigus iš turtingųjų ir padalinti juos vargšams – toks paprastas sprendimas, atrodytų, gali išspręsti visas Lietuvos ekonomines problemas. Tačiau „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas Šervudo girių herojaus metodą vadina populistiniu ir sako, kad greiti ir neapgalvoti sprendimai Lietuvos žmonių laimingesnių nepadarys.

Didesnė pajamų lygybė – laimingesnė visuomenė

ES duomenų analizė patvirtina, kad ryšys tarp laimės ir nelygybės egzistuoja: kuo mažesnė pajamų nelygybė, tuo aukštesnę vietą šalis užima pagal Jungtinių Tautų laimės indeksą. Lietuvos gyventojai yra vieni iš nelaimingiausių visoje ES – laimingesni jaučiamės tik už latvius, portugalus, rumunus, bulgarus ir vengrus. Visose šiose šalyse, išskyrus Vengriją, pajamų nelygybė taip pat yra didesnė negu Lietuvoje. 

Kaip atsitinka, kad pajamų lygybė suteikia daugiau pasitenkinimo savo gyvenimu visiems žmonėms? Papildoma šimtinė litų neturtingam gyventojui suteikia santykinai daugiau džiaugsmo negu turtingam.

Pavyzdžiui, jei minimalias pajamas gaunantis žmogus turi 100 litų, o turtingas – 1000 litų, tai „atėmus“ šimtinę iš turtingojo ir davus neturtingam, pastarojo pajamos, o kartu ir džiaugsmas, padidės 2 kartus, o neturtingojo – sumažės vos 10 procentų. 

Šiuolaikinis Robinas Hudas – viešasis sektorius

Modernioje visuomenėje Robino Hudo vaidmenį skuba prisiimti viešasis sektorius, teigdamas, kad didesnis lėšų perskirstymas per biudžetą padės mažinti gyventojų turtinę nelygybę. Mėgstama baksnoti pirštu į statistiką ir priminti, kad Lietuva pagal valstybės išlaidų ir BVP santykį yra priešpaskutinėje vietoje ES, tad padidinus mokesčius (pirmiausia, žinoma, taikomasi į „turtinguosius“) ir juos išdalinus neturtingiesiems, pajamų nelygybė sumažės. 

Pavyzdžiu dažnai pateikiamos Skandinavijos šalys, kurios turi didelius mokesčius ir mažą pajamų nelygybę. Ryškiausias pavyzdys yra Danija, daugiausia pajamų per biudžetą perskirstanti valstybė ES,  kurios gyventojai pagal Jungtinių Tautų duomenis yra laimingiausi pasaulyje.    

Tačiau ES šalių duomenų analizė rodo, kad įsitikinimas, jog didesnės valstybės išlaidos padeda sumažinti pajamų nelygybę, tėra mitas.

Viena vertus, Graikija, Italija ir Prancūzija taip pat aktyviai naudoja „atimk iš turtingųjų ir padalink vargšams“ principą, tačiau tai nemažina pajamų nelygybės ir nepadaro šių šalių piliečių laimingesnių. Kita vertus, Šveicarija per biudžetą perskirsto mažesnę dalį pajamų negu Lietuva, tačiau šiojo šalyje pajamų nelygybė yra gerokai mažesnė negu Lietuvoje, o pagal Laimės indeksą šveicarai nenusileidžia danams. Taigi kur čia „šuo pakastas“?

Lietuvai koją kiša korupcija ir „vokeliai“

Akis badanti tiesa yra ta, kad labiausiai su gyventojų laime koreliuoja šalies korupcijos lygis. Ten, kur jis didelis, žmonės nepasitiki pačiu Robinu Hudu arba viešuoju sektoriumi, tad bet kokie veiksmai stengiantis mažinti pajamų nelygybę principu „atimk iš turtingųjų ir padalink vargšams“ sulaukia ne žmonių palaikymo, o priešiškumo. Danijos gyventojai laimingi ne dėl didelių mokesčių ar puikios socialinės paramos sistemos, o todėl, kad šioje šalyje yra mažiausias korupcijos lygis visoje ES. 

Lygybė kaip „iš visų pagal galimybes, kiekvienam pagal norus“ nepadaro žmonių laimingesnių, jei atsiranda „lygesnių už lygius“. Žmonėms lygybė pirmiausia yra teisingumo jausmas – balansas tarp to, ką pats duodi visuomenei, ir tarp to, ką visuomenė duoda tau. Niekas nesipiktina, kad ilgametę patirtį turintis medikas ar inžinierius uždirba kelis ar kartais net keliolika kartų daugiau negu nekvalifikuotas ir tik ką į darbo rinką įžengęs jaunuolis. Gyventojų pasipiktinimą kelia korupciniais ar nesąžiningais būdais įgytos pajamos. 

Robino Hudo Lietuvai reikia, tačiau ne tam, kad „atimtų iš turtingųjų ir padalintų vargšams“, o tam, kad įkrėstų beržinės košės korumpuotiems ir nekompetentingiems valdininkams. Lietuvos pagrindinė problema yra ne didelė nelygybė, o didelė neteisybė. Kol teisybės nebus daugiau, nelygybės nesumažinsime ir seksime ne paskui skandinavus, o eisime graikų ir italų pramintu keliu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką