Norint suprasti, kaip veikia ekonomika, galima rinktis iš dviejų požiūrių. Pirmasis teigia, kad egzistuoja tam tikri universalūs dėsniai, nulemiantys kapitalo pasiskirstymą visuomenėje. Antrasis – kad ekonomika nuolat keičiasi, atitikdama jos dalyvių pasaulio suvokimą.
Istorijoje gilią žymę paliko tokie žinomi ekonomistai, kaip Thomas Malthusas, Davidas Ricardo ir Karlas Marxas, teigę, kad savo darbuose atrado dėsnius, kuriuos panaudojus galima sukurti tobulą visuomenę. Šiemet prie jų rato prisijungti užsimojo dar vienas jaunas ekonomistas iš Prancūzijos.
Thomaso Piketty knyga „Kapitalas XXI amžiuje“ (Capital in the Twenty-First Century) nagrinėja turto nelygybės kapitalistinėse sistemose problemą. Vos išversta į anglų kalbą ji tapo kone labiausiai aptarinėjamu dalyku ne tik specialistų, bet ir bendrai šia sritimi besidominčių žmonių rate.
Pagrindinis T. Piketty darbo teiginys yra tas, kad kapitalo grąžos dydžiui esant didesniam už bendrojo vidaus produkto augimą, nelygybė visada auga. Siekiant šią neteisybę išspręsti jis siūlo ypač turtingus asmenis apmokestinti net 80 proc. siekiančiu mokesčiu.
Tokie pareiškimai netruko sulaukti audringų reakcijų iš abiejų politinio spektro pusių. Vieni, tokie, kaip Paulas Krugmanas iš „The New York Times“, T. Piketty darbą pavadino „galbūt svarbiausia knyga apie ekonomiką šį dešimtmetį“. Kiti, kaip Chrisas Gilesas iš „The Financial Times“, surado T. Piketty skaičiavimuose klaidų, taip siekdami parodyti, kad jo 200 metų laikotarpį aprėpiantys duomenys nepalieka teorijos be skylių.
43 metų prancūzas pastabų susilaukė ir dėl to, kad per daug dėmesio skiria tik patiems turtingiausiems ir ignoruoja tai, kas dedasi pajamų pasiskirstymo viduryje bei apačioje.
Padarė K. Marxo klaidą
Rugpjūčio viduryje amerikiečiai Daronas Acemoglu ir Jamesas A. Robinsonas sugebėjo pateikti fundamentaliai kitokį požiūrį į „Kapitalą XXI amžiuje“. Patys visai neseniai furorą su savo knyga „Kodėl žlunga tautos“ (Why Nations Fail) kėlę ekonomistai į T. Piketty mintis pažvelgė per teoriją, pagal kurią valstybės sėkmę daugiausiai nulemia joje veikiantys institutai.
Institutais ekonomikos teorijoje vadinamos įvairios mąstymo, veikimo ir kitokios struktūros, kuriose funkcionuoja valstybės piliečių tarpusavio santykiai.
Kodėl šie spėjimai nepasitvirtino? Mes manome, kad dėl labai paprastos priežasties: buvo ignoruoti institutai, veikiantys rinkas, kainas ir technologijų vystymąsi
D. Acemoglu ir J. A. Robinsonas teigia, kad T. Piketty pasiūlytas nelygybės augimo dėsnis yra nenaudingas siekiant suprasti praeitį ar nuspėti ateitį, nes neatsižvelgia į centrinį vaidmenį, kurį atlieka politiniai ir ekonominiai institutai, formuodami technologijų vystymąsi bei resursų visuomenėje pasiskirstymą.
Mokslininkai priminė, kad panašius kapitalizmo dėsnius buvo pasiūlęs ir K. Marxas, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad jo teorijų pagrindai buvo labai netvirti.
„Kodėl šie spėjimai nepasitvirtino? Mes manome, kad dėl labai paprastos priežasties: buvo ignoruoti institutai, veikiantys rinkas, kainas ir technologijų vystymąsi, – rašoma moksliniame darbe „Kapitalizmo dėsnių pakilimas ir nuopuolis“ (The Rise and Fall of General Laws of Capitalism). – Jei istorija kartojasi – galbūt kaip tragedija, o po to kaip farsas, kaip taikliai pastebėjo K. Marxas – tada mes galime tikėtis tokio paties nusivylimo dėl T. Piketty prognozių, koks ištiko nepasitvirtinus T. Malthuso, D. Ricardo bei K. Marxo perspėjimams.“
Ekonomika neegzistuoja anapus žmogaus sąmonės
Amerikiečių požiūriui pritaria ir ekonomistė Aušra Maldeikienė, pati kategoriškai sakydama, kad jokios bendrosios ekonomikos teorijos sukurti neįmanoma.
„Visų pirma, reikia atsakyti į klausimą, ar ekonomika yra socialinis mokslas, ar egzistuoja nepaisant žmogaus. Aš manau, kad jos anapus žmogaus nėra“, – dėstė LRT.lt pašnekovė.
Ne nuo įdėto darbo priklauso žmogaus atlyginimas, o nuo daugybės kitų dalykų
Jos teigimu, realiu ekonominės struktūros egzistavimu patikėta buvo po neoliberalaus ekonomikos modelio sukūrimo. „Čikagos mokykla tikėjo, kad žmogus teturi vieną interesą: sumažinti skausmą ir padidinti malonumą. Tuo remiantis galima žaisti sakant, kad jam tikrai nerūpi, pavyzdžiui, ateitis, klimato kaita ar tuo labiau, ar kaimynas yra pavalgęs“, – sakė A. Maldeikienė.
Kalbėdama apie valstybės institutų teoriją ekonomistė paaiškino, kad, jos manymu, jų atsiradimai labiausiai priklauso nuo konkrečios šalies kultūros.
„Lietuvoje visada nugali toks pigus entuziazmas, isteriškas džiugesys, panieka per daug nemąstant, – svarstė A. Maldeikienė. – Man čia trūksta savistabos analizės, kuri labiau būdinga rytietiškoms tradicijoms.“
Pašnekovė spėjo, kad 90 proc. lietuvių tiki, kad kada nors taps milijonieriais, todėl jau dabar nori mažų mokesčių. Tuo pat metu nesuvokdami, kas iš tiesų lemia jų atlyginimo dydį.
„Ne nuo įdėto darbo priklauso žmogaus atlyginimas, o nuo daugybės kitų dalykų“, – paaiškino A. Maldeikienė.
