Jaunosios valstybės tarnautojos gyvenimą pakeitė dar šią vasarą nutikęs išskirtinis įvykis: ji laimėjo pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, kuriame, atrodė, suspindės įprastai alų mėgstantys vyrai arba bent jau kokio nors aludario žmona, visą gyvenimą drauge verdanti alų.
Tačiau kukli raudonplaukė į egzaminą Utenoje, Šiuolaikinės aludarystės pažinimo centre, atvykusi su kuprine, šortais ir gėlėtais marškiniais, tąsyk nurungė alaus žinovais save laikančius vyrus ir moteris bei laimėjo profesionalius kursus Londone, alaus akademijoje. Nuo to laiko jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien ji kartu su vyresne seserimi uostamiestyje ruošiasi atidaryti barą. „Laimėjimas paskatino mane ryžtis pokyčiams gyvenime, padrąsino keisti veiklos kryptį“, – sako mergina.
Į alų – bananų, slyvų ar moliūgų
Giedrė gurmanišku kampu į alų sumanė pažvelgti daugiau nei prieš metus. „Mano vyresnė sesuo gilinasi į vynų pasaulį, aš seku jos pėdomis tik jau kitame – alaus pasaulyje. Alus man artimesnis suprantu jį ir vis labiau pažįstu. O ir šiaip jis man labiau patinka“, – šypsosi jaunoji alaus žinovė.
Internetu susipirkusi reikalingus įrankius, indus, salyklą, mieles ir apynius, Giedrė užmaišė, išvirė ir paliko rūgti pirmąjį savo kūrinį – slyvų porterį. Tačiau debiutinis alus išėjo su menka puta.
Giedrės sesuo Jurga yra profesionali vynų degustacijų vedėja ir daug apie juos išmano. Giedrė taip pat ėmė domėtis apie alų, skaityti knygas, straipsnius internete apie aludarystę, alaus rūšis, gamybą. Netrukus prasidėjo bandymai pačiai jį išvirti savo virtuvėje. Internetu susipirkusi reikalingus įrankius, indus, salyklą, mieles ir apynius, Giedrė užmaišė, išvirė ir paliko rūgti pirmąjį savo kūrinį – slyvų porterį. Tačiau debiutinis alus išėjo su menka puta.
Gerai, kad mergina atkakli – netrukus vėl virė, dabar jau šviesų elio stiliaus alų su bananais.
„Šis bandymas nenuvylė – karamelinis salyklas ir bananai puikiai vienas kitą papildė, o ir puta gavosi kaip tik tokia, kokios norėjosi“, – pasakoja Giedrė. Tiesa, verdant kitą alų, stauto stiliaus su kepintais kokosais ir kakava, jaunajai aludarei koją pakišo per menka patirtis – vasariškos šilumos alus neištvėrė ir sugedo. Tad, pasimokiusi, mergina alų dabar verda tik atvėsus orams – šį sezoną ji pradėjo Helovyno progai skirtu alumi su moliūgais, kuriuo dar iki šiol mėgaujasi šeima bei draugai.
„Priekaištų visada sau turiu, pasižadu kitąkart alų išvirti geriau. Tačiau man patinka pats procesas, o ir artimieji visada mėgaujasi mano virtu alumi, palaiko“, – tvirtina jaunoji aludarė.
Laimėti nesitikėjo
Vis didesnis įsitraukimas į naują hobį Giedrę ne tik mokė labiau pažinti alų, bet ir atvedė prie didelių gyvenimo pokyčių.
Vieną vakarą, po darbo beieškodama išradingų alaus receptų internete, mergina pamatė skelbimą, kad „Utenos alus“ rengia pirmąjį Lietuvoje nacionalinį aludarystės egzaminą, kurio prizas – profesionalūs kursai alaus akademijoje Londone.
Mergina, nieko nelaukusi, užsiregistravo numatytai dienai spręsti testą internetu. Ir, pasirodo, į daugelį klausimų atsakė teisingai, patekdama tarp 30 geriausių iš visos Lietuvos. Tačiau, tai dar ne viskas – Giedrės laukė sekantis etapas. Finalininkai buvo pakviesti į „Utenos alaus“ daryklą laikyti praktinės egzamino dalies – parodyti savo išmonę degustuojant alų, vertinant jo skonius, savybes.
„Į egzaminą susirinko patyrusių alaus mėgėjų ir aludarių. Netikėjau, kad galiu juos nurungti, juk iš profesionaliosios pusės alumi pradėjau domėtis palyginti neseniai, – prisimena ji. – Mane apėmė euforija, kai „Utenos alaus“ daryklos vadovas Marius Šveistrys asmeniškai paspaudė man ranką ir paskelbė, jog tapau nugalėtoja. Atsimenu, tąkart namo grįžau autobusu, pakeliui skambinau visiems artimiesiems, draugams ir net autobuso vairuotojui pasigyriau, jog keliauju namo su pirmos vietos prizu“.
Londone ragauto alaus butelis – virš 100 litų
Į laimėtus kursus Londone esančioje alaus akademijoje Giedrė susiruošė šį spalį. Ši alaus akademija periodiškai rengia kursus ištisus metus, juos galima pasirinkti pagal žinių apie alų lygį, temas. Mergina dalyvavo 2 dienų kursuose pažengusiems. „Tiek angliško alaus gyvenime nesu ragavus. Tame bare, kuriame vyko kursai, yra virš 100 alaus rūšių!“, – pasakoja ji.
Pasak Giedrės, į kursus susirinko alaus pramonės atstovai, pavyzdžiui, Edinburgo alaus daryklos vadovė, britų žurnalistai, rašantys apie alų, kiti alaus srities darbuotojai, atvykę kelti kvalifikaciją. „Kai sužinojo, kad aš nesu alaus pramonės atstovė, o šiuos kursus gavau kaip prizą, visi buvo sužavėti, nustebę, ėmė klausinėti, kaip vyko egzaminas – jiems tai buvo negirdėtas dalykas“, – sako ji.
Laikas prabėgdavo nepastebimai, iki ryto kalbėdavome, koks alus geriamas Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir pasaulyje, – juokiasi Giedrė.
Klaipėdietė pasakoja, kad per tas abi dienas ji labai susibičiuliavo su kursų dalyviais, net po Londoną – vieną garsiausių pasaulio miestų – neturėjo kada pasižvalgyti. „Viešbutis buvo šalia to baro, tad toliau jo net nevažiavau. O ir nesinorėjo. Šalia viešbučio buvo kitas tipiškas britiškas „pubas“, ten ir tęsdavome vakarais degustacijas. Laikas prabėgdavo nepastebimai, iki ryto kalbėdavome, koks alus geriamas Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir pasaulyje“, – juokiasi Giedrė.
Mergina prisipažino, kad jai labai patiko britiška kultūra, gyvenimo būdas, kai po darbo visi susirenka į „pubus“ ir iki vėlumos gurkšnoja alų, bendrauja. „Dabar supratau, kad jie ilgai tai daro būtent dėl angliško alaus konsistencijos. Jų tradicinis elio stiliaus alus yra silpnesnis, 4 laipsnių, bet tirštas ir sunkesnio skonio, lėčiau geriasi“, – sako ji.
Šviesų, lagerio tipo alų įprastai mėgstantiems lietuviams elis dažniausiai pasirodo per kartus, o štai Giedrei – tai mėgstamiausias alaus stilius. „Labai daug įdomių angliškų elių ragavau. Visgi, didžiausią įspūdį paliko stauto stiliaus alus, kurio butelis kainuoja 26 svarus (virš 100 litų). Jis yra neperregimai juodos spalvos, su rusva puta, patekęs burnon akimirksniu sukelia kavos bei juodojo šokolado audrą, kuri nurimusi palieka švelnius skrudinto bei karamelinio salyklo tonus. Net neįtartum, jog tai 12 proc. alkoholio turintis alus“, – kaip tikra profesionalė apibūdina mergina.
Visą dieną – tarp alaus lentynų
Į Lietuvą grįžusi Giedrė per daug neliūdėjo, ji nėrė į ne ką skurdesnį alaus pasaulį. Giedrė jau kelis mėnesius dirba alaus parduotuvėje, metusi darbą Muitinės departamente. „Man dabar gerai, jaučiuosi savo stichijoje: tarp alaus butelių sukuosi visą dieną, kalbu apie alų su pirkėjais, o namie su šeima gaminu ir vėl aptarinėju – ko daugiau norėti“, – šypsosi ji.
Netrukus ji turės dar daugiau progų diskutuoti apie gėrimus ir jų dermę su maistu – nuosavame bare, kuriame patalpos jau išnuomotos ir vyksta remontas. „Su seserim dėl baro koncepcijos iškart sutarėme – vyno ir alaus derinimas su maistu čia vaidins pagrindinį vaidmenį. Svečiams pasirinkus gėrimą pagaminsime prie jo tinkantį užkandį“, – sako Giedrė, žadanti, kad rimtesnių patiekalų gamybos imsis tuomet, kai mieste atsiras laisvas talentingas virėjas.
Jai dalintis skonių patirtimi su kitais – didelis malonumas: „Štai ir dabar, jei kokio nuostabaus alaus atveža į krautuvėlę, krykštauju kaip mažas vaikas, tuoj pat noriu pasidalinti naujiena ir patirtimi. Deja, ne visada žinau, kam jį padovanoti – retas supras jo vertę“.
Todėl seserys planuoja ateityje bare daug investuoti į vyno ir alaus gėrimo kultūros populiarinimą: rengs degustacijas, diskusijas, kvies į susitikimus su vyno, alaus ir kitų gėrimų žinovais, organizuos žaidimų vakarus, viktorinas. „Tam, kad suprastum alaus vertę, reikia juo domėtis, pažinti jo stilius, kas vienam ar kitam alui yra būdinga, iš ko jis verdamas. Norėčiau, kad lietuviai vis daugiau sužinotų apie alų, atrastu jo skirtybes ir įdomybes“, – užbaigia Giedrė.
