„Aš pati vaikystėje svajojau būti anglų kalbos mokytoja, vėliau studijavau taikomąją matematiką, o šiandien dirbu personalo srityje, todėl žinau, kad rinkdamasis studijas mokinys tikrai nebūtinai pasirenka ir profesiją. Ir suprantu, kiek mažai moksleiviai dar suvokia apie realų darbą įmonėje. Dėl to prisijungiau prie žmonių, kurie atidaro mokiniams savo darbo kabinetų duris. Tikiuosi, taip padėsiu jiems apgalvotai pasirinkti ir studijas, ir būsimą profesiją“, – sako Ž. Valeišienė.
– Živile, užaugote uostamiestyje, mokėtės ir baigėte mokyklą, kuri dabar žinoma kaip Klaipėdos „Sendvario“ progimnazija. Kaip jautėtės, kai mokyklos metai ėjo į pabaigą ir reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau?
Dabar, praėjus jau 20 metų, prisimenu, kad mokykloje turėjau vieną didelį autoritetą – tai buvo mano anglų kalbos mokytoja.
– Galiu prisipažinti, kad mokyklos laikais buvau pasimetusi: visi dalykai sekėsi pakankamai gerai, tad iš tiesų nežinojau, ką toliau norėsiu veikti gyvenime.
Dabar, praėjus jau 20 metų, prisimenu, kad mokykloje turėjau vieną didelį autoritetą – tai buvo mano anglų kalbos mokytoja, labai geras ir talentingas žmogus. Jos įkvėpta paskutiniuosius trejus mokyklos metus svajojau apie anglų kalbos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
– O kokias studijas pasirinkote?
– Anglų kalbos taip ir nestudijavau. Tačiau nušoviau 2 zuikius: pasirinkau tuo metu perspektyvia laikytą vadybos studijų kryptį anglų kalba Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centre. Ten buvo galimybė po poros metų studentamsi tęsti mokslus užsienio universitetuose, bet dėl įvairių priežasčių teko rinktis kitas vadybos studijų pakraipas.Tuo metu vienas iš dėstytojų pasiūlė studijuoti taikomąją matematiką. Man tai atrodė didelė avantiūra, todėl sutikau su šiuo pasiūlimu. Taigi baigiau ir matematikos bakalaurą, ir magistrą.
– Tačiau matematikos mokytoja taip pat netapote.
– Na, tokios alternatyvos net nesvarsčiau, o mūsų ir neruošė edukaciniam darbui. Pamenu, kaip ieškojau pirmojo darbo – tuo metu gyvenimo aprašymus siųsdavome tradiciniu paštu arba faksu. Atėjęs į darbo pokalbį pamatai, jog ant stalo guli keli segtuvai gyvenimo aprašymų ir supranti, jog dabar beveik dalyvausi loterijoje.
Iki darbo personalo valdyme teko padirbėti pardavimų ir draudimo srityje. Visada norėjau dirbti tarptautinėse bendrovėse, todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie manimi pasitikėjo ir sudarė man galimybes augti. Pirmoji mano pozicija personalo valdymo srityje glaudžiai siejosi su skaičiais.
– Ką reiškia dirbti personalo vadove?
Su kolegomis pasijuokiame, kad mano darbas yra bendrauti: kalbėti, o labiausiai – klausyti. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, bet tai bene sunkiausia darbo dalis.
– Su kolegomis pasijuokiame, kad mano darbas yra bendrauti: kalbėti, o labiausiai – klausyti. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, bet tai bene sunkiausia darbo dalis. Dažnai tenka ieškoti ir padėti randant bendrus sutarimus sprendžiant įvairias situacijas. Galiu pasakyti, kad dirbant tokį darbą turbūt svarbiausia suprasti kitą žmogų. Kita vertus, šiame darbe labai svarbios įvairiapusės žinios: tenka apgalvoti ne tik finansinius, bet ir kitus įmonei svarbius klausimus.
Pastaruoju metu daug galvoju apie empatiją: gebėjimą įsijausti į kito žmogaus vidų, suprasti jo vertybes ar jausmus. To, žinoma, reikia ne tik darbe, bet visur. Manau, jos suteikiamas gebėjimas sėkmingai bendradarbiauti, neteisti kitų, nesmerkti ar nesityčioti ypatingai svarbus mokyklos laikais. Jei turėčiau galimybę, kaip vieną iš dalykų mokyklose pasiūlyčiau dėstyti ir emocinio intelekto ugdymą.
– Ant Jūsų darbo stalo guli krūva knygų – ne tik apie emocinį intelektą, bet ir apie psichologiją apskritai. Ką dar, be savo pareigų, šiandien veikiate?
Labai gerai pamenu KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto tuometinio dekano Vidmanto Pekarsko žodžius: „Mes jus išmokysime mokytis. Jei kas mano, jog pakaks tik baigti mokyklą ar universitetą, tai dar nesuvokia, jog mokytis tenka visą gyvenimą. Tačiau visuomet išlieka vienas klausimas – ko mokytis“.
– Mokausi. Labai gerai pamenu KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto tuometinio dekano Vidmanto Pekarsko žodžius: „Mes jus išmokysime mokytis. Jei kas mano, jog pakaks tik baigti mokyklą ar universitetą, tai dar nesuvokia, jog mokytis tenka visą gyvenimą. Tačiau visuomet išlieka vienas klausimas – ko mokytis“.
Praėjusiais metais baigiau vadovų magistrantūros studijas Baltijos vadybos institute (BMI), nes personalo vadovas privalo išmanyti ir verslo bei vadybos principus. O šiuo metu kaip tik rašau akademinį darbą apie emocinį intelektą: man padeda 5 mokiniai, su kuriais kalbu apie jų vertybes, tikslus, savistabą bei emocijų valdymą. Balandžio 17 dieną turiu jį užbaigti, todėl tikrai suprantu ir vis dar prisimenu, ką reiškia įtampa besiruošiant egzaminams.
Prieš mėnesį nusprendžiau įgyti koučingo kompetencijų, nes tai vienas geriausių įrankių, kurį galiu pritaikyti tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.
Skaitau daug ir įvairios literatūros. Mano akys visur užkliūva už knygų, visad norisi pavartyti patikusias. Todėl tikrai turiu daug perskaitytų ir dar tik laukiančių knygų.
– Šešėliavimo konkursas, kuriame dalyvaujantiems mokiniams suteikiate galimybę praleisti darbo dieną su jumis – ne vienintelis jūsų bendradarbiavimo su programa „Kam to reikia?!“ pavyzdys. Nuvažiuojate į mokyklas ir papasakoti apie savo profesiją, todėl jaunus žmones matote dažnai. Kaip manote, ką mokiniai turėtų apgalvoti rinkdamiesi būsimą profesiją?
– Manau, kad reikia ne tik galvoti, bet ir domėtis, visada išlikti smalsiems. Mokiniai turėtų drąsiai klausinėti tėvų, mokytojų, socialinių pedagogų ar kitų pažįstamų, ieškoti atsakymų į kiekvieną savo klausimą. Be to, visada mokiniams sakau, jog taip pat drąsiai reikia klausti savęs pačių: kas jiems patinka, ką jie norėtų veikti, ką tikrai puikiai sugeba.
Galbūt vienam patinka rašyti, kitam – konstruoti, dirbti su technine įranga, trečias svajoja apie gydytojo profesiją, o kas nors dar nori tapti stilistu. Kiekvienas pasirinkimas yra puikus ir gerbtinas, be to, jei darai tai, kas tau teikia malonumą, dažniausiai laukia sėkmė.
