Savaitgaliais didieji Lietuvos miestai ištuštėja – nuo karščio ir dulkių žmonės sprunka į vasarnamius. Jau penktadienio popietę keliuose, vedančiuose iš miesto, nusidriekia automobilių eilės. Sekmadienio vakarą, grįžtant atgal, tenka vėl pukšėti spūstyse. Iš sodybų parvykstantys vasarotojai nesipiktina – tokią kainą jie moka už gyvenimą mieste, o poilsį gamtoje.
Požiūrį pakeitė motinystė
Nepriklausomų aktorių trupės „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė su vyru režisieriumi Žilvinu Ramanausku sodybą įsigijo prieš pusantrų metų.
Apie vasarnamį 44 metų Ž.Ramanauskas svajojo visą gyvenimą. Tačiau žmoną tenkino gyvenimas miesto šurmulyje, menininkų pamėgtame Vilniaus Užupio rajone.
Situacija iš esmės pasikeitė, kai pora ėmė lauktis pirmagimio. „Tada ir kibome į intensyvias sodybos paieškas: suvokiau, kad turint mažų vaikų mieste sudėtinga, ypač vasarą: trūksta žalumos, tvyro smogas, gaudžia transporto triukšmas“, – trūkumus vardijo 38 metų moteris.
Suvokiau, kad turint mažų vaikų mieste sudėtinga, ypač vasarą: trūksta žalumos, tvyro smogas, gaudžia transporto triukšmas.
Sodybų žvalgytuves sutuoktiniai pradėjo per patį ekonominės krizės įkarštį, kai nekilnojamojo turto rinką kaustė sąstingis: beveik niekas nieko nepirko ir nepardavinėjo.
Todėl paieškos užtruko kone trejus metus. „Pirmiausia susidėliojome prioritetus: atstumas iki sodybos neturėtų viršyti 100 km, norėjome daug žemės ir vienkiemio, kad užsitikrintume privatumą. Vandens telkinys mums buvo antroje vietoje“, – pirmuosius žingsnius prisiminė D.Mikoliūnaitė.
Susitelkė ties Dubingių regionu
Pažintis su sodybomis prasidėdavo skelbimų portaluose internete. Į žaidimą „Rask kuo pigesnę ir įdomesnę sodybą“ įsitraukė šeimos nariai ir giminaičiai.
„Apžiūrinėti patikusių variantų važiuodavome net žiemą. Gimė dukra Salomėja: su kūdikiu ant rankų teko 2 km bristi per pusnis iki sodybos – tai buvo tarsi atrakcija“, – juokėsi pašnekovė.
Šeima iš viso ištyrinėjo apie 20 sodybų. Buvo nusistačiusi ribą – pirkiniui neišleisti daugiau nei 80 tūkst. litų.
„Ne kartą susidūrėme su perpardavinėtojais, kurie nustato didžiules kainas. Tačiau mes sodybą norėjome pirkti iš pirmų rankų: ne tiek dėl kainos, bet dėl to, kad mums svarbu žinoti jos istoriją, išsaugoti autentiškus daiktus ir pan.“, – kalbėjo D.Mikoliūnaitė.
Pagal skelbimą šeima pagaliau rado širdžiai mielą variantą, tačiau paaiškėjo, kad sodyba vis dėlto neparduodama: „Dvejus metus sukome ratus aplink ją, nes susitelkėme ties Dubingių regionu. Kartą rudenį vykome apžiūrėti kito varianto netoliese ir užklimpome. Nuėjome pas vietinius prašyti, kad padėtų ištraukti mašiną, o jie pasakė, kad mūsų anksčiau nužiūrėta sodyba vėl pardavinėjama. Nuvažiavome ir susitarėme.“
 |
| Ž.Ramanausko nuotr. /D.Mikoliūnaitė |
Kaimo žmonės šiukšles laidoja
Nuo namų Užupyje iki sodybos – vos 47 km. Šiandien jau du vaikus auginanti aktorių šeima gavo ne tik vienkiemį, tris hektarus žemės, bet ir šalia tekantį upelį. Visa tai – už 50 tūkst. litų.
„Jau investavome į gręžinį. Dar laukia didžiulė investicija į kelio tiesimo darbus, nes iki sodybos nėra privažiavimo. Mūsų vieni draugai sako, kad sodyba – tai pinigų laidojimas. Bet mes su tuo nesutinkame: mums tai investicija į ateitį, į grožį, į savo aplinką, į aktyvų laisvalaikį ir net sveikatą – treniruojamės daržą sodindami, žolę pjaudami, vaikus gaudydami po visą teritoriją“, – optimizmu tryško moteris.
Kasėme, nešėme, skambinome seniūnams, organizavome talką, kvietėmės elektronikos ir metalo supirkėjus – ir dar galo nematyti.
Sodybos nuosavybės dokumentai buvo sutvarkyti praėjusių metų vasarį. Dabar pagrindinis Dalios ir Žilvino tikslas – trobą sutvarkyti taip, kad jau šią vasarą joje būtų galima nakvoti su vaikais.
„Tai reiškia, kad reikia labai daug šveisti, plauti, valyti. Vyras prisipirko visokių šlifuoklių ir jau mėnesį ar du restauruoja rąstus namo viduje: jie buvo apkalti, nudažyti, aptinkuoti, nubalinti, prirūkę ir pan.“, – pasakojo D.Mikoliūnaitė.
Didžiausią šoką moteris patyrė, kai teko ne tik pinigų, bet ir labai daug laiko skirti aplinkai iškuopti: „Kaimo žmonės šiukšles vis dar laidoja aplink namus. Kasėme, nešėme, skambinome seniūnams, organizavome talką, kvietėmės elektronikos ir metalo supirkėjus – ir dar galo nematyti. Žmonės viską pila po žeme.“
Derybos – tik simbolinės
Ar su naujakurių sunkumais susiduriantys miestiečiai šiandien nepagalvoja, kad vertėjo pirkti brangesnę sodybą ir turėti mažiau rūpesčių?
„Kartą širdelė suvirpėjo ir dar iki šiol pašnekame apie nuostabią sodybą netoli Giedraičių. Pagal mūsų kriterijus ji buvo beveik tobula: vienkiemis su sena troba, dideli medžiai, upelis su natūraliais kriokliukais iš akmenų. Kainavo 117 tūkst. litų. Skaičiavome taip: variantas geresnis už mūsų, bet – ne dvigubai“, – sakė D.Mikoliūnaitė.
Derėtis, pasak jos, sudėtinga, ypač kalbant apie pigesnius vasarnamius: „Nusiderėjome simbolinius 5 tūkst. litų. Pirkome palyginti pigiai, nes tiesiai iš šeimininkų.“
Trijų hektarų teritorijoje net keletas pastatų: kalvė, pirtis, tvartas, daržinė ir kt.
„Paveldėjome daug autentiškų daiktų: senų spintų, ratų, įvairių rakandų, paveikslų, verpimo ratelį. Tai mums labai svarbu: žinojome, kad perkame tikrą daiktą. Išsiaiškinome, kad namai priklausė bajoriškų šaknų turėjusiai giminei, todėl ir namas erdvesnis nei įprasta. Sovietmečiu pirtyje šeimininkai augino povus, o jų plunksnas veždavo į Kalvarijų turgų ir ponioms brangiai parduodavo. Turėjo ir nelegalią avių vilnos verpyklą“, – pasakojo D.Mikoliūnaitė ir prasitarė, kad su vyru pasvajoja savo sodyboje kada nors kurti eko arba kaimo teatrą.
 |
| A.Cibienės nuotr./Sodyba |
Vaizdas – klaikus, vizija – šviesi
Akvilė Alkinaitė su vyru sodybą Molėtų rajone prie Virintų ežero nusipirko pernai vasarą. Sprendimą įsigyti vasarmanį šeima priėmė paskaičiavusi, kiek pinigų išleidžia poilsiui šiltuoju metų laiku.
„Laisvalaikis kaimo turizmo sodybose brangus, o pas draugus vis tiek jautiesi kaip svečias, negali atsipalaiduoti taip, kaip savo erdvėje“, – motyvus grindė A.Alkinaitė.
Vieną darganotą vasaros dieną šeima paskyrė sodybos paieškoms Molėtų apylinkėse. „Važiavome spontaniškai ir žiūrinėjome. Grįžę namo pasidomėjome kainomis internete ir labai nustebome, kad sodyba Molėtų rajone gali kainuoti iki 100 tūkst. litų“, – prisipažino 30 metų moteris.
Laisvalaikis kaimo turizmo sodybose brangus, o pas draugus vis tiek jautiesi kaip svečias, negali atsipalaiduoti taip, kaip savo erdvėje.
Už šeimos nusižiūrėtą sodybą skelbime buvo prašoma 65 tūkst. litų. Pasikalbėjus su šeimininkais kaina sumažėjo iki 58 tūkst. litų.
„Sodyba buvo apleista ir atrodė tikrai klaikiai, tačiau mes matėme viziją, kaip viskas bus ateityje. Mums patiko vieta: daug senų medžių, žalumos ir pavėsio. Tai suteikė sodybai aurą. Be to, buvo visos komunikacijos, Molėtų vanduo ir kanalizacija. Gavome 3,5 ha žemės – namų valdos ir žemės ūkio paskirties. Sklype yra įregistruoti šeši statiniai: ūkinis priestatas, viralinė, klėtis ir t.t.“, – už 67 km nuo Vilniaus įgytą turtą apibūdino A.Alkinaitė.
Ne prievolė, o malonumas
Privažiavimas iki sodybos asfaltuotas. Miškeliu paėjus kelis šimtus metrų galima pūkštelėti į Virintų ežerą.
„Tačiau malonumai – paskui. Pirma – darbas. Išvežėme 3–4 mikroautobusus šiukšlių: stiklo, skardos, plastiko ir t.t. Išgenėjome sodą, senus avietynus, nupjovėme žolę, kuri siekė virš galvos“, – pasakojo A.Alkinaitė.
Šeimos bičiuliai namą patarė griauti ir statyti naują. Taip esą būtų pigiau. „Nusprendėme to nedaryti, nes reikėtų labai didelių investicijų. Apsiribojome kosmetiniu remontu. Kol kas sodybos reikmėms išleidome apie 15 tūkst. litų. Dar antra tiek reikės vien stogui. Tačiau manome, kad pradžiai to pakaks – viskas su laiku“, – svarstė moteris.
Ji tikisi, kad po penkerių metų galės ramiai gerti kavą vasarnamio terasoje ir paklausti sugūžėjusių svečių: „Pamenate, kokia buvo pradžia?“
„Yra manančių, kad sodyba – tai akmuo po kaklu. Tokiems jos ir nereikia. Jei perki vasarnamį, turi mylėti gamtą ir suprasti, kad tavo savaitgaliai bėgs čia, nes yra daug įsipareigojimų. Tačiau ūkio darbai mums teikia malonumą, mes savo rankomis kuriame, tai nėra prievolė. Be to, tai gali būti ir labai sėkminga investicija, žemės juk turime daug“, – ateities perspektyvas brėžė A.Alkinaitė.
„Gamtoje darbas darbą veja. Beveik visi mūsų bičiuliai turi vasarnamius, todėl susitinkame vis rečiau: savaitgalis – ir visi lekia į savo sodybas žolės pjauti, darželių ravėti. Vieniems pas kitus nėra kada važiuoti. Dabar sodybų vajus – iš savo aplinkos mes bene paskutiniai įsigijome“, – sakė D.Mikoliūnaitė.
 |
| Domoplius.lt nuotr./Lietuviška sodyba |
Brangiausia – pajūrio kurortuose
Lankomiausio nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt projekto vadovo Evaldo Narbuntovičiaus pastebėjimu, šiltuoju metų laiku susidomėjimas sodybomis Lietuvoje išauga.
Brangiausiai šiuo metu parduodamos sodybos pajūrio kurortuose – Palangoje ir Šventojoje. Vidutinė kaina siekia apie 343 tūkst. litų.
„Už vieną sodybą Palangoje ar Šventojoje galima įsigyti 17 sodybų Pakruojo rajone arba dvi Vilniaus rajone. Lietuvos pajūryje sodybos buvo ir liks brangiausios visoje šalyje“, – įsitikinęs E.Narbuntovičius.
Balandžio mėnesį atlikus Lietuvoje parduodamų sodybų analizę apskaičiuota, kad po Palangos ir Šventosios, brangiausiai sodybos parduodamos Druskininkų (vidutinė kaina – 269 tūkst. litų), Birštono (237 tūkst. litų), taip pat – poilsiautojų pamėgtų Trakų (216 tūkst. litų) rajonuose.
„Visgi ne brangiausios sodybos sulaukia didžiausio potencialių pirkėjų dėmesio. Mūsų duomenimis, labiausiai domimasi sodybomis Zarasų, Molėtų, Utenos ir kituose rajonuose, kuriuose daugybė ežerų ar kitų vandens telkinių. Minėtuose Aukštaitijos rajonuose sodybos pigesnės ir yra labiau vertinamos pagal kainos bei vietos santykį nei parduodamos pajūryje“, – teigė Domoplius.lt projekto vadovas.
Pigiausios šiaurinėje dalyje
Pakruojo rajone esančias sodybas galima vadinti pigiausiomis Lietuvoje. Jų vidutinė kaina nesiekia net 17 tūkst. litų. Labai pigiai sodybos parduodamos ir Pasvalio (26 tūkst. litų), Akmenės (32 tūkst. litų), Šakių (33 tūkst. litų) rajonuose.
Sodybos šiaurinėje Lietuvos dalyje yra ne tik pigiausios, bet turi ir mažiausią paklausą. Tai lemia itin nepalanki geografinė padėtis, atstumas nuo didžiųjų miestų, sumažėjusi žmonių darbo galia.
„Sodybos šiaurinėje Lietuvos dalyje yra ne tik pigiausios, bet turi ir mažiausią paklausą. Tai lemia itin nepalanki geografinė padėtis, atstumas nuo didžiųjų miestų, sumažėjusi žmonių darbo galia“, – svarstė E.Narbuntovičius.
Domoplius.lt duomenimis, vidutinė parduodamos sodybos kaina Lietuvoje siekia 140 tūkst. litų. Tai yra apie 10 proc. brangiau nei pernai, kai vidutinė kaina buvo 130 tūkst. litų.
Vertinant sezoniškumą, interesantų skaičius pradeda augti nuo balandžio mėnesio, o pagrindinis sodybų pirkimo bumas trunka nuo gegužės iki liepos vidurio.
Nostalgija vaikystei
Pastebima, kad didžioji dalis sodybų parduodama po to, kai nepasiteisina pirkėjų puoselėti lūkesčiai – žmogus tikėjosi ramaus poilsio, bet aplinka triukšminga.
„Nemaža dalis pirkėjų tik nusipirkę sodybą pradeda suvokti, kad į jos įrengimą, priežiūrą ir apsaugą reikia investuoti ne tik lėšų, bet ir laiko. O jo ne visada pakanka. Dažnai sodybos parduodamos ir dėl pasikeitusios finansinės padėties, šeimos sudėties ar, pavyzdžiui, mirus sodybos šeimininkui“, – vardijo E.Narbuntovičius.
Nekilnojamojo turto specialistai pažymi, kad pastaruoju metu sodybas dažniausiai įsigyja vidutiniškai 40 metų amžiaus sutuoktiniai.
„Tai – prabangos prekė, ne kiekvienas gali ją įpirkti, todėl žmogus pirmiausia sprendžia, kaip patenkinti nuolatinio būsto poreikį. Be to, jaunimas žavisi užsienio kelionėmis, kuriose pasisemia įspūdžių, o bėgant metams tarsi suvokiama, kad visur gerai, bet namie geriausia. Vasarnamius perkančios šeimos dažniausiai turi mažamečių vaikų, taip pat augintinių – ypač šunų, kuriems mieste trūksta erdvės“, – pasakoja „DNB būstas“ brokerė Aušra Kriščiūnienė.
Be to, vasarnamiais neretai domisi meniškos prigimties žmonės arba tie, kurie dirba laisvai samdomą darbą, nepririštą prie konkrečios vietos.
„Dar viena kategorija – tie, kurie jaučia nostalgiją vaikystės prisiminimams: žmones traukia tėviškė, todėl dzūkai ieško sodybų, pavyzdžiui, Alytaus ar Varėnos rajonuose, aukštaičiai – Molėtų ir Ignalinos rajonuose“, – atkreipė dėmesį A.Kriščiūnienė.
 |
| Darbai darže birželį |
Klientas – labai nepastovus
Pagrindinis sodybų pirkėjas – didmiesčių gyventojas. „Vilnietis iki sodybos gali ir 100 km įveikti, o panevėžietis – tik 50 km, daugiausia – 70 km. Kuo mažesniame mieste gyvenama, tuo tolerancija atstumui mažėja“, – profesine patirtimi dalijosi „DNB būstas“ brokerė.
Tai – prabangos prekė, ne kiekvienas gali ją įpirkti, todėl žmogus pirmiausia sprendžia, kaip patenkinti nuolatinio būsto poreikį.
Jos pastebėjimu, sodybų pirkėjų segmentas labai nepastovus: potencialūs gali virsti absoliučiai nepotencialiais.
„Tai – pirkėjai turistai: jiems labai patinka ieškoti. Žvalgytuves jie paverčia savaitgalio atrakcija: dairosi dairosi, o po to apsistoja palapinėje prie ežero. Yra ir tokių, kurie intensyviai ieško, o galiausiai nusiperka sklypą mieste ir pasistato namą, nes nesupranta, kam važinėti ilgus atstumus ir turėti tik sezoninį būstą“, – šypsojosi A.Kriščiūnienė.
Jei pirkti – tai tik iš santaupų
Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, Būsto departamento vadovas Remigijus Pleteras pabrėžė, kad perkant sodybą geografinė vieta nėra tokia svarbi kaip aplinka – miškas, vanduo, kraštovaizdis, privažiavimas, kaimynystė: „Žmonėms svarbus privatumas, bet tuo pačiu ir tai, kas pasirūpins jų būsto saugumu. Sodybą saugoti labai sudėtinga, todėl gerai, jei kas nors gali užmesti akį.“
Pastaruoju metu vėl justi antrinio būsto paklausos pagyvėjimas, tačiau ikikrizinio lygio jis dar nepasiekė.
„Dažniausiai domimasi sodybomis, kurias galima nusipirkti už palyginti mažą kainą – iki 100 tūkst. litų. Investavus lėšų siekiama pakelti tokios sodybos vertę“, – kalbėjo R.Pleteras.
Tai ypač mėgsta individualia veikla besiverčiantys verslininkai, kurie nuperka palyginti nebrangų objektą, sutvarko aplinką, paremontuoja ir parduoda brangiau. „Jei pakeičiau langus, stogą, pastačiau pirtelę ar kubilą ir pardaviau už 150 ar 200 tūkst. litų, spekuliacija to nepavadinčiau. Tai – investicija, turint aiškų verslo planą, kaip gauti pelno“, – tikino pašnekovas.
Pirkti sodybą patariama tik iš sutaupytų, o ne skolintų pinigų. „Paskaičiavę, kiek kainuos sodybos išlaikymas, palūkanos, priežiūra, apsauga, suprasite, kad daug pigiau išsinuomoti kaimo turizmo sodybą – savaitei ar net mėnesiui“, – skaičiavo R.Pleteras.
Lietuvoje yra net pusė milijono antrinio būsto savininkų, tai yra turinčių du ir daugiau būstų.
 |
| Ožka |
Milijonas – ne riba
Domoplius.lt duomenimis, maždaug pusšimčio sodybų kaina viršija 1 mln. litų. Šiuo metu brangiausiai parduodama sodyba įsikūrusi Kretingos rajone, Kartenoje. Jos kaina siekia 5,2 mln. litų. Skelbime teigiama, kad parduodamas 700 arų sklypas su 250 kv. m namu. Jis pastatytas prie ežero, yra leidimas statyti viešbutį ar restoraną. Iki Palangos – tik 20 km.
„Už daugiau nei milijoną parduodamos sodybos ilgai laukia naujų šeimininkų. Neretai jos parduodamos tik po metų, dvejų ar dar vėliau. Pastebime, kad pirkėjai dažniau ieško sodybų, kurių kaina nesiekia 100 tūkst. litų“, – savaitraščiui „15min“ sakė E.Narbuntovičius.
Už 5 mln. litų parduodama sodyba – ir 20 km nuo Vilniaus esančiose Bratoniškėse. Skelbime rašoma, kad sodyba labiausiai tinka kaimo turizmui, pobūvių, konferencijų rengimui. Kiemas apsodintas dekoratyviniais augalais. Sklypo plotas – 234 arai, o bendras 4 pastatų plotas – 927 kv. m. Šalia sklypo, slėnyje, teka Neris.
