Ant stogų jau auga medžiai
Verslininko Antano Stankaus nuomone, Tauragėje nenaudojamų gamybinių patalpų gali būti per 100 tūkstančių kvadratinių metrų. Dauguma jų apžėlę aukšta žole ir krūmais, išdaužytais langais, aptrupėjusiomis griūvančiomis sienomis ir ant stogų besistiebiančiais berželiais. Žinoma, kol kas visi jie turi savininkus – kai kurie priklauso akcinėms bendrovėms ar konkretiems verslininkams, kažkada turėjusiems minčių plėtoti juose verslą, kiti už negrąžintas paskolas yra atitekę bankams.
– Mano žiniomis, tokių nenaudojamų gamybinių patalpų Tauragėje gali būti per 100 tūkst. kv.m, – sakė A.Stankus. – Vien buvusiame Mėsos kombinate tuščias stovi visas didžiulis kelių aukštų pastatas, kuriame – apie 10 tūkst. kv.m ploto, jis priklauso kažkuriam bankui. Du cechai, kuriuose kažkada veikė ledus gaminusi įmonė „Baltoji snaigė“, irgi stovi tušti ir priklauso bankui. Visas „Telgos“ pastatas – tuščias. Buvęs Tarpkolūkinės statybos organizacijos administracinis pastatas irgi daugybę metų stovi tuščias. Tokius monstrus būtų galima vardinti ir vardinti. Šie ir daug kitų pastatų stovi visiškai tušti, juose nevyksta jokia gamyba ir nėra jokių įrenginių. Tiesa, daugelis jų turi bankroto administratorius, tačiau, manau, tikėtis juos parduoti – beprasmiška.
Tokio masto pramonės, kokia kažkada buvo, Tauragėje nebebus niekada, ir tokių daugiaaukščių pastatų niekam nebereikės. Užsienio investuotojai į juos nė kreiva akimis nežiūri ir net jų bijo, o ir vietiniai verslininkai, sumanę plėtoti kokią gamybą, skaičiuoja, kiek atsieis jų išlaikymas.
Buvusi šlovė negrįš
Pasak A.Stankaus, visiškai akivaizdu, kad tokio masto pramonės, kokia kažkada buvo, Tauragėje nebebus niekada, ir tokių daugiaaukščių pastatų niekam nebereikės. Užsienio investuotojai į juos nė kreiva akimis nežiūri ir net jų bijo, o ir vietiniai verslininkai, sumanę plėtoti kokią gamybą, pirmiausia skaičiuoja, kiek atsieis jų išlaikymas, todėl dairosi nedidelių, šiuolaikiškų ir kompaktiškų erdvių. Juk jas reikia dar ir šildyti.
– Štai buvęs Darbų vykdytojo baras. Savininkas jį sutvarkė, suremontavo, nudažė ir norėtų parduoti, tačiau pirkėjų kaip neatsiranda, taip neatsiranda, – dėsto A.Stankus. – Yra ir daugiau visiškai įrengtų patalpų, kuriose galima kad ir šiandien pradėti kurtis. Tačiau niekam jų nereikia.
Dėl tokios padėties verslininkas kaltina rajono valdžią – esą kol negalvojama apie darbo vietų kūrimą, investuojama į gatves, trinkeles, tiltus „į niekur“, žmonės baigia išvažinėti, ir nebėra nei kam kurti verslą, nei kam dirbti.
Pasak jo, neseniai Europos Komisijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad labiausiai žmonėms reikia darbo – už tai pasisakė kone 90 proc. tauragiškių. Štai kuo valdžia privalėjo nuolat rūpintis, o ne šaligatviais ir skverais.
– Tauragė buvo unikali: turėjo ir gamybai tinkamų pastatų, ir puikių specialistų. Tačiau dešimtmečiais niekas nesirūpino, kad žmonės Tauragėje turėtų darbo, – tvirtina verslininkas. – Specialistai išvažinėjo, o pastatai griūva...
Našta grius ant Savivaldybės pečių?
Pasak A.Stankaus , akivaizdu, kad visi tie šlovingus pramoninės Tauragės laikus menantys pastatai kada nors turės būti nugriauti, nes jie jau dabar niekam nereikalingi, o palaipsniui pradės net ir kelti grėsmę. Savininkai pasistengs tyliai jų atsikratyti – juk dabar net ir privatus asmuo gali bankrutuoti, ir prievolė pašalinti savo teritorijoje esančias griuvenas kris ant Savivaldybės pečių.
– Griauti daugiaaukščius pastatus kainuoja beveik tiek pat, kiek statyti, – sako didelę statybų patirtį turintis verslininkas. – Sprogdinti jų greičiausiai nebus galima, teks demontuoti, o tai labai brangus „malonumas“. Manau, kad atsikratyti viso to beverčio palikimo – nugriauti pastatus ir utilizuoti statybinį laužą – gali atsieiti kokius 10 milijonų litų.
Paklaustas, kokia, jo manymu, turėtų būti išeitis, verslininkas numojo ranka:
– Turiu įvairių idėjų, bet juk niekam tai neįdomu, – ir paaiškino, kad visi jo sumanymai, siūlomi rajono valdžiai, atsitrenkia tarsi į sieną.
Pastatais turi rūpintis jų savininkai
Tauragės rajono savivaldybės merui Pranui Petrošiui seni, nebenaudojami pastatai irgi kelia susirūpinimą – Savivaldybei svarbu, kad nebūtų griūvančių, pavojų keliančių ir miesto veidą darkančių pastatų. Jis sutinka, kad rajone jų yra, tačiau, pasak jo, visi tie pastatai turi savininkus, kurie privalo savo turtu rūpintis iki galo – iki pat pastato nugriovimo. Dauguma ir rūpinasi – pastatai užkonservuoti, saugomi. O kurie nesirūpina, yra reguliariai raginami tai daryti.
– Visgi žinant kai kurių savininkų finansinę padėtį, jų galimybės tinkamai pasirūpinti savo turtu neretai kelia klausimų. Tačiau tai jų pareiga. Jei jos nevykdys – teks prisiimti atsakomybę, – įsitikinęs meras.
Priminus neseną istoriją su Vytauto gatvėje stovėjusiu buvusių kareivinių pastatu, kurį teko griauti Savivaldybei, meras sakė, kad tai buvo visai kitoks atvejis – savininko teisė į nuosavybę buvo abejotina, daugybę kartų ragintas suremontuoti arba nugriauti pastatą jis nieko nedarė, tad teko imtis teisinių priemonių.
Tokių pastatų rajone yra ir daugiau. Štai jau kuris laikas ieškoma, kas galėtų pirkti buvusią Kunigiškių mokyklą, Gaurės mokyklos bendrabutį. Yra dar, tiesa, nebe daug, ir fermų liekanų. Didžioji dalis jau sutvarkyta. Šiuo metu, pasak mero, griaunama senoji Lomių mokykla. Ji buvo medinė, tad ją išardyti pasamdytai įmonei už darbą atiteks senos statybinės medžiagos, o už pamatų išardymą ir utilizavimą bus sumokėta keli tūkstančiai litų.
Meras papasakojo ir apie dar neseniai tauragiškius gąsdinusius ir pavojų kėlusius namus vaiduoklius. Vienas jų jau įrengtas, kitą irgi ruošiamasi remontuoti – bent jau taip tikina namo savininkai. Žinia, ketinimai gali ir likti ketinimais – ekonominė situacija planus neretai pakoreguoja.
Vis dėlto meras neneigia, kad gali atsitikti ir taip, kad kai kurie seni gamybiniai pastatai gali likti be priežiūros ir tapti bešeimininkiais.
– Kai bus problema, tada ir spręsime... – sakė meras.
Nenaudojamose patalpose – socialiniai būstai?
Pasak mero, kai kurias nenaudojamas patalpas dar būtų galima paversti naudingomis. Antai buvusios Tarpkolūkinės statybos organizacijos pastato savininkai jau ne kartą siūlė Savivaldybei jį nupirkti ir ten įrengti socialinius būstus. Taip būtų galima panaudoti ir vieną buvusių kareivinių Vytauto gatvėje pastatą.
– Sutinku, kad tai būtų išties nebloga mintis, – svarsto P.Petrošius, – Už tuos pinigus, kuriuos Vyriausybė kasmet skiria socialiniams butams pirkti, ten būtų galima įrengti dvigubai ar net trigubai daugiau butų. Tačiau problema ta, kad tų lėšų negalime panaudoti niekam kitam. Be to, socialiniai būstai – labiau Vyriausybės funkcija. O valstybės investicijų programa šiuo metu įgyvendina tiek projektų, kad naujų teikimas kol kas visai sustabdytas.
Vis dėlto meras tikisi, kad 2014–2020 metų finansiniu laikotarpiu valstybės investicijų programoje atsiras lėšų patalpoms pirkti ir jose įrengti socialinius būstus.
Bet koks nekilnojamasis turtas turi vertę
„Swedbank“ grupės įmonė „Ektornet Management Lithuania“ direktorius Martynas Žibūda, paklaustas apie bankams priklausančio apleisto nekilnojamojo turto situaciją, pirmiausia sakė, kad jie nekilnojamojo turto objektų Tauragėje neturi.
– Galiu kalbėti tik apie savo vadovaujamą įmonę. Bet koks nekilnojamasis turtas yra vertybė, tik skirtinga jo stadija: tai gali būtų pastatas, pamatai, sklypas. Bet kokiu atveju jis komerciškai panaudojamas, – sakė jis.
„Ektornet“ nekilnojamojo turto aukcionuose daug siūlo įvairaus dydžio nuomojamų ir parduodamų objektų visoje Lietuvoje. Metų pradžioje įmonė pardavinėjo vieną kitą objektą per mėnesį, o dabar paklausa didėja.
Pasak M.Žibūdos, savo nekilnojamuoju turtu jie rūpinasi: prižiūri, kad jis nekeltų pavojaus visuomenei – įrengia signalizaciją, aptveria, apdraudžia.
Bankai nekilnojamojo turto bendroves pradėjo kurti ekonominio sunkmečio pradžioje – į jas patenka iš įsipareigojimų nevykdančių klientų perimtas turtas. Šios įmonės taip pat perka bankų klientų turtą, parduodamą viešose varžytynėse bei aukcionuose, jie prieinami visai rinkai.
