Tik vienetai lietuvių, taip pat ir kitų šalių, studentų, renkasi ar gali pakliūti į prestižinius ar universitetų reitingų pirmuosiuose šimtukuose esančius universitetus. Dažniausiai studijuojama tokio pat lygio, kokie yra Lietuvoje, ar net prastesniuose universitetuose. Išvykstama dažniausiai ne dėl prastos studijų kokybės Lietuvos universitetuose, kaip teigiama norinčių gauti kuo daugiau rinkėjų balsų politikų ar mirga žiniasklaidos puslapiuose, o dėl įvairiausių kitokių priežasčių – palankios studijų kreditavimo sistemos ar visai nemokamų studijų, noro pamatyti pasaulį, paragauti savarankiško gyvenimo toliau nuo tėvų namų, geriau išmokti anglų ar kitą užsienio kalbą, pasipuikuoti užsienyje įgytu diplomu ir kt. Drąsesniam jaunuoliui šiais laikais parankiau rinktis studijas užsienyje negu rizikuoti stoti į kurį nors Lietuvos universitetą (išskyrus galbūt Vilniaus universitetą), kadangi nesibaigiančios ateinančių / nueinančių / esančių politikų diskusijos dėl universitetų skaičiaus Lietuvoje, jų išlikimo-neišlikimo sukelia baisią sumaištį ir nežinią ir būsimųjų studentų, ir jų tėvų galvose. Į tai neseniai atkreipė dėmesį ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Alfonsas Daniūnas, savo pareiškime pabrėžęs, kad „Lietuvos universitetai neturi jokios informacijos, kuri rodytų, kad Lietuvoje suteikiamo aukštojo išsilavinimo kokybė esmingai atsiliktų nuo tarptautinių kokybės standartų“. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos studentų kokybė atitinka EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių vidurkį. Pareiškime taip pat pabrėžiama, kad aukštąsias mokyklas, o ypač universitetus tik ką baigusių lietuvių įsidarbinamumas yra išskirtinai aukštas, o gaunamas atlygis daug didesnis negu kito išsilavinimo socialinių grupių. Panašią nuomonę yra išsakiusi ir 2010-2014 m. už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą buvusi atsakinga Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou. Jos nuomone, Europai verkiant reikia pagerinti jaunų žmonių galimybes siekti aukštojo mokslo. Dėl aukštojo išsilavinimo ne tik labai padidėja jų galimybės gauti gerą darbą, bet ir stiprėja ekonomika, kuriai reikalingos talentingų absolventų inovacijos ir jų kūrybingumas.
Tačiau ar dažnai girdime ir skaitome tokią informaciją? Jau įpratome ir beveik nebesipriešiname priešingai teigiantiems. Nors puikiai suvokiame, kad tai ir nėra tiesa. Dėl gausybės įvairiausio lygio neigiamos dozės, tvyrančios nežinios ir atmosferos daug potencialių studentų netenka mūsų regioniniai universitetai, ypač Šiaulių. Ir kokių tik etikečių ar epitetų jam neklijuojama! Jeigu esi kritiškas, visur, taip pat ir visose aukštojo mokslo institucijose, rasi kritikuotinų dalykų. Ir ministerijoje, ir universitetuose, ir kolegijose. Yra jų ir Šiaulių universitete. Pavyzdžiui, šiuo metu čia per daug buvo siūloma bakalauro ir magistrantūros studijų programų. Mažas jas pasirinkusių studentų skaičius labai pabrangino (ir pabrangina) tų studijų programų kaštus. Ateinančiais mokslo metais jų bus pamažinta. O keturių universitetų, tarp jų ir Šiaulių, 2015 m. lapkričio 3 d. pasirašytas memorandumas, kuriamo klasterio sutartis padės universitetams sujungti jėgas ir reguliuoti šiuose universitetuose vykdomas panašias studijų programas ir jas pasirinkusių studentų skaičių. Tačiau yra daug dalykų, kuriais Šiaulių universitetas gali didžiuotis. Pirmiausia tai – pedagoginio, inžinerinio profilio studijų programos, kurias rengiant turima ir naudojamasi dešimtmečiais kaupta patirtimi. Veržlios yra kai kurios vadybos, menų studijų programos. Gerų savo srities specialistų turi humanitarinės studijų programos. Palyginti nedidelis kelių tūkstančių studentų skaičius nesudaro didelės konkurencijos norintiems išvykti studijuoti į užsienio universitetus pagal ERASMUS studijų programas. Kaip pripažįsta patys studentai, Šiaulių universitete vyrauja šilta atmosfera tarp dėstytojų ir studentų, veikia puiki biblioteka, su nuolat čia vykstančias renginiais, jaukios ir techninėmis priemonėmis aprūpintos auditorijos ir kt.
Taip jau likimas lėmė, kad nesu Šiaulių universiteto absolventė, tačiau nuo pirmosios Vilniaus universiteto baigimo dienos dirbu čia. Kad ir labai stengdamasi, nematau kokios nors neperžengiamos prarajos, kokias mato kritikai, dažnai ignoruojantys teigiamus Šiaulių universiteto veiklos rodiklius, bent jau studijų organizavimo procese tarp Šiaulių universiteto ir Vilniaus universiteto, VDU ar LEU, kur gana dažnai tenka nuvykti pirmininkauti baigiamųjų darbų gynimo komisijoms, oponuoti daktaro disertacijas ar pan. Teko keletą metų dirbti Prancūzijoje, Paryžius-3 (Paris-3) universitete, jau aštuoni metai esu Slovakijos Matejaus Belo universiteto profesorė-garantė, gana aktyvi dėstytojų mainų programos ERASMUS dalyvė, todėl turiu galimybę ne tiek teoriškai, kiek praktiškai, palyginti ir kitų Europos Sąjungos šalių universitetų situaciją. Pavyzdžiui, Prancūzijos universitetuose gali studijuoti kiekvienas abiturientas, ten vadinamas bakalaurantu, be amžiaus cenzo, net iki pat pensijos, sumokėjęs gana simbolinį studijų mokestį. Vienu metu jis gali mokytis net trijuose universitetuose, kadangi aktyvios studijos skirtinguose universitetuose ten dažniausiai vyksta dvi dienas per savaitę, skirtingomis savaitės dienomis. Slovakija, palyginti nedidelė šalis, maloniai stebina gana dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi ne sostinėje Bratislavoje, o po visą Slovakijos teritoriją išsibarsčiusiuose miestuose – net 15 šios šalies miestų gali būti vadinami universitetiniais. Visos aukštojo mokslo institucijos Slovakijoje yra skirstomos į viešąsias aukštąsias mokyklas, valstybines aukštojo mokslo institucijas, privačias aukštąsias mokyklas ir užsienio aukštąsias mokyklas Viešąsias aukštąsias mokyklas daugiausia finansuoja valstybė, jos turi savivaldos teises. Šiuo metu Slovakijoje yra 20 viešųjų aukštųjų mokyklų, kurias sudaro 9 tradiciniai universitetai, 5 technologijos universitetai, 3 meno ir muzikos akademijos, po vieną ekonomikos, veterinarijos ir žemės ūkio universitetą. 3 valstybinės aukštojo mokslo institucijos – karo, policijos akademijos ir medicinos universitetas – yra pavaldžios atitinkamoms šios šalies ministerijoms. Privačios aukštosios mokyklos (jų yra 10), vadinamos kolegijomis, arba koledžais, įkurtos ir finansuojamos nevalstybinių institucijų ir jų steigėjų. Daugumos Slovakijos universitetų bakalauro studijų trukmė – treji, o magistrantūros – dveji metai.
Šiais keliais pavyzdžiais tik norėjau parodyti, kad Lietuva su nemažu universitetų skaičiumi nėra kokia nors europinė unikalija – yra ir gana nemažai tokių šalių. Ir jos, kaip ir mes, kartais išgyvena įvairiausias krizes, pakilimus ir nuosmukius, tačiau nei krepšelių sistema, nei kitomis panašiomis priemonėmis niekas varu nevaro ir nespraudžia savo šalies abiturientų į įvairiomis politinėmis nuostatomis grindžiamas Prokrusto lovas.
