Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nilsas Mulvadas: žmogus, išsiaiškinęs, kaip skirstomi ES milijardai

Danijos žurnalistas Nilsas Mulvadas
Asm. archyvo nuotr. / Danijos žurnalistas Nilsas Mulvadas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Europos Sąjungos (ES) subsidijos žemės ūkiui kasmet sudaro apie pusę viso Bendrijos biudžeto. Tačiau ilgai valstybės nenorėjo viešai atskleisti, kuriems asmenims ar įmonėms šie pinigai atitenka. Po nelengvos kovos ši informacija galiausiai tapo vieša, o tuomet paaiškėjo, kad tarp didelių subsidijų gavėjų yra stambių tarptautinių bendrovių, įtakingų politikų ir net karališkųjų šeimų narių.

2004 metais Danija tapo pirmąja ES nare, paviešinusia informaciją apie žemės ūkio subsidijas. Tai  šios šalies žurnalisto Nilso Mulvado, atkakliai kovojusio dėl informacijos gavimo, nuopelnai. Už juos N.Mulvadas 2006 metais gavo Europos metų žurnalisto apdovanojimą.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“ dalyvavęs žurnalistas „15min“ papasakojo, kaip kadaise niekam neprieinama informacija tapo pasiekiama, kokie didžiausi iššūkiai buvo bandant gauti šią informaciją ir ją paviešinti bei kaip į atskleistus faktus reagavo įtakingi politikai, didžiulės bendrovės ir ūkininkai.

– Kaip ES subsidijos žemės ūkiui tapo Jūsų susidomėjimo objektu?

Labiausiai mane šokiravo tai, kiek daug ES subsidijų žemės ūkiui gavo Danijos parlamentarai.– ES subsidijos ūkininkams sudaro 40–50 proc. viso Bendrijos biudžeto. Taigi tai, kaip šios subsidijos yra paskirstomos, kam atitenka, mane visada labai domino. Ilgai ši informacija buvo slapta ir visuomenei neprieinama – niekas nežinojo, į kieno rankas šie Europos pinigai patenka ar kokios sumos yra skiriamos konkretiems ūkininkams, įmonėms. Tikėjau, kad turime teisę tai žinoti, todėl siekiau gauti su subsidijomis žemės ūkiui susijusius dokumentus.

Keletą sykių kreipiausi į Danijos institucijas su prašymu pateikti informaciją apie ES žemės ūkio subsidijų gavėjus šioje valstybėje, tačiau mano prašymas kaskart buvo atmetamas.

Tuomet pradėjau bendradarbiauti su kitu žurnalistu, kuris rašė straipsnius aplinkosaugos klausimais. Kai pradėjome aktyviai domėtis subsidijomis žemės ūkiui, Danija iš ES gavo 1,3 mlrd. eurų  (apie 4,49 mlrd. litų) paramos. Žemės ūkiui buvo skiriama daugiau Europos pinigų nei bet kuriai kitai sričiai. Taigi natūralu, kad mums, kaip žurnalistams, ši tema labai rūpėjo.

Keletą sykių bendrai pasvarstėme, kad sužinoti, kam Danijoje paskirstomi visi šie pinigai, būtų beprotiškai įdomu. Tuomet, vieną dieną, šventėme 40-metį, gėrėme alų, bendravome ir ryžtingai nusprendėme, kad privalome sutelkti visas jėgas ir gauti šią informaciją. Taip žurnalistams nutinka labai dažnai: sėdi, bendrauji su kitu žmogumi, apsikeiti idėjomis, pasidaliji informacija ir staiga gimsta užtikrintas įkvėpimas imtis konkrečių, ryžtingų veiksmų.

– Ar jautėte valdžios, įmonių, ūkininkų ar dar kieno nors spaudimą dėl noro paviešinti subsidijas gaunančius asmenis? Jei taip, kada šio spaudimo sulaukėte ir kokia forma?

– Spaudimą pajutome nuo pat pradžių, kai dar tik kreipėmės į šalies institucijas su prašymu suteikti mums informaciją apie ES žemės ūkio subsidijų gavėjus. Agentūra, atsakinga už subsidijų paskirstymą Danijoje, su mumis nesileido į jokias derybas – tik trumpai ir griežtai atsakydavo „ne“, šio atsakymo niekaip neargumentuodama. Taigi prasidėjo kova. Jos metu buvo daug negražių ir emociškai sunkių akimirkų. Kiek vėliau paaiškėjo, kad agentūra melavo. Išsiaiškinta, kad pagrindinė priežastis, kuria minėta agentūra grindė savo atsisakymą suteikti mums informaciją, buvo melas, esą subsidijos buvo išdalytos 60 tūkst. paramos gavėjų ir kad agentūra neturėjo visos šios duomenų bazės, suvestos į internetinę sistemą. Todėl esą niekaip negalėjo suteikti mums  reikalingos informacijos. Paaiškėjus, kad tai buvo melas, agentūra atsiprašė Danijos parlamento ir nacionalinio Ombudsmeno (tarnyba, tirianti piliečių skundus dėl netinkamo administravimo – „15min“) .

Tačiau kol tai paaiškėjo, mums dar teko tris kartus išgirsti, kad Ombudsmenas atmetė mūsų kreipimąsi. Buvau jau bemaž nuleidęs rankas, nors dažniausiai esu itin užsispyręs. Tačiau tuo metu jau buvau pradėjęs mąstyti, kad galbūt šiai temai dar neišaušo tinkamas metas. Laimė, nepasidaviau.

Kai informaciją pagaliau pavyko gauti, spaudimo nebejautėme – niekas nebandė kokiu nors būdu užkirsti kelio šios informacijos viešinimui. Kai informacija tapo viešai prieinama, sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.

Tikrai didelė kova su mumis prasidėjo po dvejų metų, kai tie, kuriems nepatiko tai, ką darome, užsipuolė mūsų patikimumą. Kovoti su mumis bandyta ir atkakliai kritikuojant mūsų viešinamą informaciją, joje paminėtas pavardes ir panašiai. Buvo teigiama, esą mūsų skelbiami duomenys yra klaidingi. Tačiau tai yra duomenys, kuriuos gauname iš agentūrų, atsakingų už subsidijų skirstymą. Be to, kaip minėjau, prieš paviešindami informaciją, visuomet ją patikrinime.

Nuo 2004 metų iki šiol kasmet paviešiname informaciją, kam ir kokio dydžio subsidijos žemės ūkiui buvo suteiktos. Tačiau patys didžiausi rūpesčiai prasidėjo dabar, kai atsirado iniciatyva visoje ES uždrausti viešinti ūkininkų, 2010 metais gavusių subsidijas žemės ūkiui, pavardes.

– Ar tuo metu, kai ėmėtės iniciatyvos viešinti žemės ūkio subsidijų gavėjus, panašių iniciatyvų buvo kurioje nors kitoje Bendrijos valstybėje?

– Panašių bandymų tuo metu buvo daug. Vienam asmeniui Švedijoje anksčiau nei mums pavyko gauti informacijos, susijusios su subsidijų gavėjais. Tačiau, kaip suprantu, informacijoje, kurią jis gavo, nebuvo išvardyti visi Švedijai skirtų ES subsidijų žemės ūkiui gavėjai. Tuose duomenyse taip pat buvo keletas įdomių skaičių, kurie padėjo Švedijos žurnalistams parašyti ir išpublikuoti įdomių straipsnių.

Labai svarbus indėlis informuojant visuomenę apie tai, kam atitenka ES pinigai, buvo 2000-aisiais Didžiosios Britanijos žemės ūkio ministro Nicko Browno patarėjo pareigas ėjusio Jacko Thurstono. Sužinojęs, kad tarp 20 pagrindinių ES žemės ūkio subsidijų gavėjų jo tėvynėje yra ir karališkosios šeimos narių vardų bei tarptautinių korporacijų pavadinimų, J.Thurstonas paliko savo postą ir pradėjo kampaniją, kuria siekė, kad šie duomenys būtų paviešinti. Didžiojoje Britanijoje tai daryti atsisakyta argumentuojant, kad toks veiksmas prieštarautų šalies Duomenų apsaugos aktui.

Buvome pirmieji, kuriems pavyko gauti informaciją, kurioje išvardyti visi iki vieno asmenys ir įmonės, Danijoje gavę ES subsidijas žemės ūkiui. Šioje informacijoje buvo nurodytos ir sumos, kurias tie asmenys ar bendrovės gavo. Didžioji Britanija tapo antrąja valstybe, paviešinusia informaciją apie žemės ūkio subsidijas.

– Kiek laiko užtruko, kol galiausiai gavote informaciją, kurios siekėte?

– 16 mėnesių. Taigi tai buvo gana greitas procesas, palyginti su kai kuriais kitais atvejais, kuriuos teko analizuoti.

–  Kokio dydžio buvo informacija, kurią gavote?

– Informacijos dydis buvo dalis argumento, kodėl mes esą negalėtume šios informacijos gauti. Kai galiausiai buvo pripažinta, kad vis dėlto tie duomenys mums turi būti suteikti, agentūra iš pradžių norėjo visą šią informacija išspausdinti. Tačiau gauti šiuos duomenis spausdinta forma būtų buvęs tikras išprotėjimas. Todėl kovojome, kad mums perduotų informacijos elektroninėje laikmenoje, ir  laimėjome.

Dokumentuose buvo minima apie 60 tūkst. subsidijų gavėjų. Kiek pamenu, iš viso juose buvo apie 200 tūkst. įrašų. Tai sąlyginai nedidelis failas. Palyginimui: iš Nyderlandų buvau gavęs failą su 8 mln. įrašų.

– Kiek laiko užtruko suvirškinti gautus duomenis ir paversti juos visuomenei svarbia, naudinga bei suprantama informacija?

– Dieną ar dvi. Tai buvo pirmas kartas, kai prieš akis mačiau tokio pobūdžio informaciją, taigi prireikė šiek tiek laiko, kad perprasčiau šios informacijos struktūrą ir pan. Be to, gautoje informacijoje radome klaidų, todėl turėjome dirbti su įvairiais šaltiniais, kad tas klaidas išspręstume. Tačiau iš gautų duomenų surašytas pirmasis straipsnis buvo išpublikuotas praėjus maždaug savaitei nuo informacijos gavimo.

– Ar informacijoje, kurią gavote, radote faktų, kurie šokiruotų Jus? Jei taip, kokie tai buvo faktai?

– Labiausiai mane šokiravo tai, kiek daug ES subsidijų žemės ūkiui gavo Danijos parlamentarai. Pavyzdžiui, didelę sumą pinigų gavo tuo metu mūsų šalies ūkio ministrė, o vėliau – ES žemės ūkio komisarė Mariann Fischer Boel ir jos vyras.

Nemažos sumos subsidijų žemės ūkiui atiteko ir daugybei kitų aukštų Danijos pareigūnų, taip pat karališkosios šeimos atstovams. Buvome šokiruoti, kiek pinigų gavo viena stambi šalies bendrovė. Tai buvo milžiniška suma – daugiau nei 10 proc. visų.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai visoje šioje istorijoje?

– Didžiausias iššūkis buvo gauti informaciją. Tai buvo ir tebėra itin sunkus iššūkis. Kitas svarbus iššūkis – sutvarkyti šią informaciją. Kai gauname duomenis, juose visuomet yra klaidų, todėl reikia dirbti su daugybe įvairių sistemų, kad šias klaidas atpažintume. Vienas iš būdų, kaip tai darome, – išrikiuojame paramos gavėjus nuo didžiausią iki mažiausią sumą gavusių asmenų ar bendrovių ir tuomet patikriname didžiausias sumas, norėdami įsitikinti, ar jos nurodytos teisingai.

Kitas iššūkis – paversti šią informaciją suprantamai ir įdomiai surašytomis istorijomis. Paviešinti pačius duomenis nebūtų tikslinga. Svarbu, kad žiūrėdami į juos žmonės suprastų, kokia yra jų svarba ir kas už jų slypi.

Iš pradžių buvome įkūrę tinklalapį, kuriame žmonės galėjo atsisiųsti visus su ES subsidijomis žemės ūkiui susijusius duomenis. Tačiau šis serveris labai greitai nulūžo, nes informacijos kiekis buvo milžiniškas, be to, daugybė žmonių šią informaciją norėjo parsisiųsti. Galiausiai 2005 metais įkūrėme tinklalapį Farmsubsidy.org, kur kasmet viešiname informaciją apie tai, kokie subjektai gauna ES žemės ūkio subsidijas ES šalyse. Šis tinklalapis yra daug tobulesnis, žmogui jame rasti norimą informaciją daug paprasčiau.  Šis tinklalapis yra skirtingose Europos šalyse besidarbuojančių žurnalistų bendradarbiavimo rezultatas.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką