Kaip rašoma „New York Times“, daugiausia dėmesio iki šiol visgi skiriama silpniausiai Europos Sąjungos ekonomikai – Graikijai. Laikraščio analitikai prognozuoja, kas būtų šaliai grįžus prie savo nacionalinės valiutos – bankų griūtys, staigiai išaugęs nedarbas, kylančios kainos, šalies izoliacija nuo užsienio investicijų, socialinė ir ekonominė drama, primenanti Didžiąją depresiją ar dar blogiau. „Šaliai panirus į chaosą, kariškiai imtų kontroliuoti vyriausybę“, – rašoma leidinyje. Tiesa, analitikai neteigia, kad toks scenarijus yra vienintelis, tačiau sako, jog tai įmanoma. Dabar Graikijos situacija pagerėjusi, griebtasi naujų taupymo priemonių, tačiau jeigu reikalai Europoje pablogės, Graikija rizikuoja ristis žemyn itin sparčiais tempais.
„Global Spin“ cituoja Paryžiuje įsikūrusio „Institut Montaigne“ išvadas. Analitikai svarsto, kas būtų, jeigu euro būtų priversta atsisakyti Prancūzija. Prognozuojama, kad per dešimtmetį šalies BVP sumenktų 19 proc., o bedarbių skaičius iš karto išaugtų šimtais tūkstančių. Per metus po euro atsisakymo bedarbių skaičius šioje šalyje galėtų viršyti milijoną.
Daugelis cituojamų prognozių yra gana niūrios, tačiau kai kurie ekspertai teigia, jog nebūtinai atsitiktų pats blogiausias variantas. Emmanuelis Toddas teigia, kad nors euro sprogimas sukeltų tam tikrą paniką, nestabilumą, šis šokas truktų ne taip ilgai, kaip kai kas sako – 18, galbūt 24 mėnesius. Vėliau įmonės ir vyriausybės sugebėtų suvaldyti situaciją. Tai netgi išeitų į gerą, nes būtų nurašytos kai kurios skolos, ir valstybės po euro epochos taptų kur kas solidesnėmis, patikimesnėmis.
E.Toddas taip pat teigia, kad tokiu atveju valstybės išsilaisvintų iš itin turtingų investuotojų „oligarchijos“, dabar valdančios rinkas ir vyriausybes, kas ir sukūrė skolų krizę. Pažymima ir tai, kad tai būtų būdas išsilaisvinti iš Vokietijos dominavimo, kuri pastaruoju metu labiausiai susirūpinusi vien tik savo nacionaliniais interesais.
Beje, E.Toddo mintys turėtų būti vertinamos rimtai. Dar 1976 metais savo knygoje „The Final Fall“ jis, remdamasis demografiniais ir ekonominiais rodikliais, tiksliai nusakė būsimą Sovietų Sąjungos griūtį, vėlesnės jo analizės apie būsimus įvykius Europoje dažniausiai pasitvirtindavo.
Dabar jis teigia, kad dabartiniai socialiniai ir politiniai įvykiai sukuria labai realią galimybę, kad Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, o galbūt ir kitose Europos šalyse į valdžią sieks ateiti, o gal net ją ir užims autoritarinės jėgos.
