Visgi didelis pesimizmas yra pirmalaikis. Istorija rodo, kad nurašyti Europą dar per anksti. Apžvalgininkai jau ne sykį prognozavo neišvengiamą Bendrijos griūtį. Tačiau laikas įrodė, kad jie klydo. Septintajame dešimtmetyje Prancūzijos prezidentui Charliui de Gaulle pareiškus, kad jo šalis vetuos Didžiosios Britanijos prisijungimą prie Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir atšaukus savo atstovą iš EEB Ministrų tarybos, prasidėjo „tuščios kėdės“ krizė, kai Europoje pusmečiui užstrigo sprendimų priėmimas. Tąkart beveik neabejota, kad tai būta europinio eksperimento pabaiga.
1980–aisiais žurnalistai savo straipsniuose norėdami apibūdinti nuotaikas Briuselyje, dažnai naudojo tokias frazes, kaip: „Eurosklerozė“, „Europesimizmas“ ir pan. Po kelerių metų Europoje startavo bendros rinkos programa. Prieš kurį laiką ekonomistai faktiškai vieningai atmetė euro idėją, kaip neįgyvendinamą. Šiandien euras – realybė. Vos prieš penkerius metus Europos konstitucija, kurią referendumuose atmetė Prancūzija, Nyderlandai ir Airija, atrodė utopija. Šiandien ji jau įstatymas.
Visgi didelis pesimizmas yra pirmalaikis. Istorija rodo, kad nurašyti Europą dar per anksti. Apžvalgininkai jau ne sykį prognozavo neišvengiamą Bendrijos griūtį. Tačiau laikas įrodė, kad jie klydo.Europos valstybės nuolat randa bendrų sprendimų ne todėl, kad jausmingai tiki europietiškais idealais, bet todėl, kad jos priklauso žemynui, kurio valstybes saisto glaudžiausi tarpusavio ekonominiai ryšiai pasaulyje. Europos šalys neturi kito pasirinkimo kaip tik bendradarbiauti. Gegužės valiutos krizė atskleidė stipresnės ES, kurioje nėra ypatingai centralizuoto federalizmo, veidą. Gegužės 10 d. Bendrija patvirtino 750 mlrd. eurų paramos paketą, kurio pagrindinis tikslas – apsaugoti Europos valiutas; taip pat leido Europos centriniam bankui įsikišti į šios krizės sureguliavimą.
Eurozonos lyderės Vokietija ir Prancūzija sutiko surišti savo likimus su skolininkais ne todėl, kad jautė didelį solidarumą Graikijai. Nemotyvavo jų ir entuziastingas tikėjimas Europos projektu: tos idealistinės dienos jau seniai praėjo. Bankų, Europos ar nacionalinių, laidavimai Europoje ne populiaresni nei JAV. Vokietijos valdžia tiek ilgai delsė prisijungti prie pagalbos plano todėl, kad kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų partija nesėkmingai vylėsi išvengti sutriuškinimo regioniniuose rinkimuose.
Nesiėmė nei Vokietija, nei Prancūzija ir jokių veiksmų, kad padėtų atsigauti eurui, kurio vertė nuo praėjusio lapkričio nukrito beveik 20 proc. Praėjusią savaitę euro–dolerio santykis buvo 1,25 – panašus į tą, kuris buvo eurui atsiradus. Dar didesnis euro smukimas būtų itin naudingas pagrindiniams eksportuotojams, tarp kurių – Vokietija ir Prancūzija. Vokietijos spauda piktai plakė liežuviais, esą A.Merkel nesiėmė jokių veiksmų eurui gelbėti, nes to jos paprašė Jungtinių Valstijų lyderis Barackas Obama. Tačia europiečiai nerizikuoja savo valiuta, kad padarytų paslaugą amerikiečiams.
Europos politikai, greičiau, pasiskaičiavo, kas jiems patiems naudingiau: jie elgėsi taip, kad išvengtų katastrofiško pasitikėjimo prancūzų ir vokiečių bankais bei obligacijomis, susijusiomis su Graikija, žlugimo.
Taigi, kas laukia dabar? Iš įvairių komentarų susidaro įspūdis, kad eurozonos likimo klausimas nuspalvintas tik juoda ar balta spalvomis – pesimizmu arba idealizmu.
Anot pesimistų, eurozonos žlugimas yra tiesiog neišvengiamas. Esą ES šalių konkurencingumo, biudžetų, darbo sąnaudų ir demografijos skirtumai galiausiai privers Bendrijos valstybes pasukti skirtingais keliais. Pesimistai įsitikinę, kad vokiečiai ir graikai, o galbūt net ir vokiečiai bei prancūzai toje pačioje pinigų sąjungoje – blogas pasirinkimas, nes jis slopina augimą mažiau konkurencingose valstybėse, nebeišgalinčiose padidinti eksporto.
Pesimistai įsitikinę, kad besikeičiančiose šiandienos rinkose, jokia valdžios intervencija galiausiai nesugebės užkirsti kelio spekuliuotojams, įvedantiems rinkose chaosą. Pesimistai taip pat tiki, kad geriausia silpnas ES valstybes, kaip kad Graikija, paraginti bent laikinai pasitraukti iš sistemos (tai Harvardo profesoriaus Kennetho Rogoffo pasiūlymas) tam, kad jos galėtų devalvuoti savo valiutas ir atkurti konkurencingumą.
Tiesa, keletas valstybių, tarp kurių greičiausiai yra ir Graikija, gali būti priverstos pasitraukti iš eurozonos. Tačiau didžiajai daliai eurozonos narių euro atsisakymo kaina būtų pernelyg didelė – t.y. tokia didelė, kad atkalbėtų bet kurį politiką nuo tokio žingsnio. Pirmiausiai tai labai skaudžiai atsilieptų verslui, įsiskolinimai eurais šokteltų aukštyn, griežtos ekonominės priemonės taptų neišvengiamos. Įsipareigojimų nevykdymų, teismo ieškinių ir prekybos bei investicijų sutrikdymo rizika būtų per didelė ir pastatytų visą finansų sistemą į pavojų.
Tuo tarpu idealistai tiki, kad vienintelė ES alternatyva yra centralizacija – nacionalinių biudžetų kontrolės perdavimas Bendrijai. Buvęs Europos Komisijos (EK) prezidentas Romano Prodi nori matyti europietišką „fiskalinį federalizmą“. Griežti Briuselio ar Frankfurto reikalavimai, šiuo požiūriu, yra vienintelis būdas paskatinti valdžias imtis reformų. Reikia griežtų taisyklių, kurios pakeistų 1997 m. priimtą stabilumo paktą, numatantį, kad nacionalinis deficitas negali būti didesnis nei 3 proc. Net Prancūzija ir Vokietija nevisuomet sugebėjo paklusti šiam paktui. Neseniai eurofilas Niallas Fergusonas rašė: „Tikrasis pasirinkimas yra tarp tapimo Jungtinėmis Europos valstijomis arba anksčiau ar vėliau žlugsiančio pigaus šiupinio“. Kadangi didžioji dalis Bendrijos problemų yra susijusios ne tik su nacionaliniais biudžetais, tokia viršnacionalinė valdžia turėtų priimti sprendimus ir kiekvienos valstybės mokesčių, išlaidų bei pan. klausimais. Tokios „Jungtinės Europos valstijos“ jau seniai yra Europos federalistų svajonė.
Galima net išskirti kai kuriuos judėjimus šia kryptimi. Kitą mėnesį Europos lyderiai susitiks aptarti naują stabilumo paktą, kuriame bus numatytos ir Vokietijos pasiūlytos sankcijos už įsipareigojimų nevykdymą. Visgi bet kuri centralizuota strategija turi ribas. EK prezidentas Jose Manuelis Barroso viešai pavadino Vokietijos pasiūlymą „nerealiu“. Anot jo, Briuselis neturi teisės diktuoti nacionalinius sprendimus kai kuriais itin jautriais klausimais, kaip pavyzdžiui, pensijų, socialinės gerovės ir darbo lankstumo. Jo įsitikinimu, tokios politikos pasiseka tik tada, kai atspindi konkrečioje valstybėje atsargiai sukurptą partijų, sąjungų ir verslo susitarimą.
Anot pesimistų, eurozonos žlugimas yra tiesiog neišvengiamas. Esą ES šalių konkurencingumo, biudžetų, darbo sąnaudų ir demografijos skirtumai galiausiai privers Bendrijos valstybes pasukti skirtingais keliais.Tarp pesimizmo ir idealizmo egzistuoja ir trečiasis, pragmatiškesnis požiūris, atitinkantis gyvybiškai svarbius nacionalinius Europos valstybių interesus. Finansinė parama Graikijai suteikia galimybę Vokietijai, Prancūzijai ir kitoms skolinančioms valstybėms, laiko – galbūt kelis mėnesius, o galbūt net kelis metus – restruktūrizuoti savo bankininkystės sektorius. Dalis problemos yra ta, kad Vokietijai ir Prancūzijai dar teks atlikti tam tikra prasme politiškai kontroversiškus veiksmus, kuriuos jau atliko Amerika ir Didžioji Britanija – išleisti milžiniškas mokesčių mokėtojų sumas „nuodingo“ turto identifikavimui ir pašalinimui iš bankų balansų.
Pragmatiniai sprendimai iš dalies remiasi viltimi, kad pastaroji šoko terapija paskatins reformas tokios šalyse kaip Ispanija, Prancūzija ir Belgija. T.y. valstybėse, nuo kurių priklauso eurozona. Viena iš tokio tikėjimosi priežasčių – privatūs bankai ir obligacijų rinkos nubaus valdžias, kurios nesugebės reformuotis. Jau šiandien palūkanų normos, taikomos Graikijai, 1 proc. didesnės nei Vokietijoje ir siekia 10 proc. Būtent tai taps akstinu valdžioms reformuotis. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble neseniai pasiūlė, kad eurozonos nariai privalėtų priimti konstitucines nuostatas, apribojančias biudžeto deficitą. Vokietija tai jau yra padariusi.
ES gyvuoja ir jai sekasi todėl, kad jos politikos remiasi ne idealizmu, bet pripažinimu, kad skirtingų valstybių sąjunga gali atrasti realių būdų dirbti kartu. Europiečių įsipareigojimas vienas kitam nėra besąlygiškas, tačiau jis daug stipresnis nei baiminasi skeptikai. Europietiškas painiavos išnarpliojimo stilius galbūt nėra idealus, bet jis veikia.
