Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juškų šeimyna nesigaili miesto šurmulį iškeitusi į sūrių gamybą kaime

Juškų ūkis
Juškų ūkis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš šešerius metus Vilniaus šurmulį iškeitę į kaimo ramybę ir Panevėžio rajone pradėję ūkininkauti, Jurga ir Giedrius Juškos kurti nedidelį pieno produktų gamybos cechelį ryžosi tik šiemet. Tačiau jų gaminamų karvės pieno sūrių su džiovintais pomidorais, česnakais, įvairiomis žolelėmis ir kanapių sėklomis kiekvieną savaitgalį jau laukia šimtai vilniečių. Kodėl išrankūs miestiečiai taip greitai pamėgo jaunų ūkininkų produktus: įvairius varškės ir fermentinius sūrius, grietinę, varškę, pieną, medų, kiaušinius?

Pirmieji užsakymai – iš draugų

Teisininkės išsilavinimą turinti ir Vilniuje pagal specialybę dirbusi Jurga, sūrius gaminti savo šeimai bei svečiams pradėjo prieš keletą metų.

„Nusipirkdavau įvairių prieskonių ir eksperimentuodavau. Paragavę draugai ir giminaičiai gyrė, be to, norėdavo, kad įdėčiau lauktuvių. Vis dažniau bičiuliai gyvenantys Vilniuje pradėjo prašyti, kad važiuodami į sostinę atvežtumėm ne tik sūrių, bet ir pieno, kiaušinių, varškės, grietinės. Labai greitai sulaukiau užsakymų ir iš jų draugų, kaimynų, giminaičių“, - prisimena moteris.

Vis dėlto pradėti gaminti didesniais kiekiais ir įsirenginėti pieno produktų gamybai pritaikytas patalpas Jurga ir Giedrius ryžosi ne iškart. Jie buvo įsitikinę, kad norint įkurti savo ūkyje net ir nedidelį cechelį, reikia įveikti begalę biurokratinių kliūčių, įgyvendinti daugybę reikalavimų bei atlaikyti armiją inspektorių iš įvairių tarnybų.

„Pieno supirkimo kaina Lietuvoje labai nedidelė, o visi paragavę mūsų sūrių, juos gyrė, todėl nusprendėm, kad reikia pamėginti patiems jį perdirbti. Labai nustebau, kai užsukusi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Panevėžio padalinį sulaukiau geranoriško padrąsinimo ir paskatinimo nedelsiant įsirenginėti patalpas“, - pasakoja ūkininkė.

Juškų ūkis
Juškų ūkis
Nesiekia masinės gamybos

Jurga sako, kad sūrius, varškę, kitus produktus gamina taip, kad jai pačiai būtų skanu. Tad kol paruošia visus užsakymus, neretai „sugadinusi“ išpila ne vieną dešimtį litrų pieno. Neseniai pradėjusi brandinti fermentinius sūrius iš karvės pieno, kol kas ir jų didžiąją dalį išmeta, nes tobulumo siekiančios Jurgos, rezultatas vis netenkina.

Nemoku ir per jėgą brukti ar liaupsinti savo sūrių. Įsitikinau, kad žmonės patys labai greitai pajunta, ar su jais ūkininkas nuoširdžiai bendrauja.

„Neturiu tikslo išsiplėsti iki masinės gamybos. Man svarbiausia ne kuo daugiau prigaminti, bet pasiūlyti pirkėjams aukščiausios kokybės produktus. Nemoku ir per jėgą brukti ar liaupsinti savo sūrių. Įsitikinau, kad žmonės patys labai greitai pajunta, ar su jais ūkininkas nuoširdžiai bendrauja“, - pabrėžia trisdešimties metų moteris.

Jos nuomone, tai pagrindinė priežastis, kodėl turi daug užsakymų, kuriuos kartu su vyru išvežioja klientams į namus. Po pusvalandį eilėje Juškų produktų tenka laukti ir Vilniaus Balsių rajone įsikūrusiame turgelyje, kuriame Jurga su Giedriumi prekiauja kiekvieną šeštadienį.

Džiaugiasi miestą iškeitę į kaimą

Nors dideliais pelnais jauni ūkininkai dar negali pasigirti, tačiau sako, kad kone kasdien pasidžiaugia savo sprendimu palikti miestą.

Kai prieš šešerius metus Jurgai kilo mintis grįžti į senelio ūkį, kuriame ji užaugo, nemažai artimųjų ne tik pasišaipydavo, bet ir bandė atkalbėti. Juk pora sostinėje turėjo trijų kambarių butą, tuomet 24 metų Jurga dirbo teisininke, o 27-erių Giedrius vadybininku vienoje didžiausių Lietuvos krovinių pervežimo bendrovių.

Juškų ūkis
Juškų ūkis

„Man visuomet norėjosi erdvės, kad galėčiau kada panorėjusi išeiti pabraidžioti po pievas, matyčiau besikeičiančius metų laikus. Be to, abudu pavargom dirbti samdomą darbą. Nors pirmus metus su neseniai gimusia dukryte gyvenom senam senelio name be vandentiekio ir kanalizacijos, tačiau tie sunkumai jau užsimiršo. Džiaugiuosi, kad mūsų dvejų metukų jaunėlė jau skiria beržą nuo ąžuolo, žino, kad bulvės ne skinamos, o kasamos. Nepakartojamas vaizdas ir matyti, kaip abi dukros krykštauja laukdamos kol, kaip jos sako, gims naujas karvės lėliukas“, - kaimo privalumus šypsodamasi dėsto Jurga.

Moteris įsitikino, kad daugelis mieste gyvenančių vaikų ne tik gyvai nėra matę karvės ar kiškio, bet ir nežino kaip auga daržovės.

Beje, vežiodama vilniečiams pieno produktus, moteris įsitikino, kad daugelis mieste gyvenančių vaikų ne tik gyvai nėra matę karvės ar kiškio, bet ir nežino kaip auga daržovės. Tad Juškos planuoja kviesti vaikus į savo ūkį ir supažindinti su kaimo gyvenimu.

Tuo tarpu plėsti ūkio neketina – jiems pakanka 140 ha šiuo metu dirbamos žemės ir kartu su seneliu auginamų 60 melžiamų karvių bei dar tiek pat prieauglio – telyčių ir veršelių, kurie iškeliauja į Vokietiją.

„Be mūsų su vyru ūkyje dirba senelis, mano mama ir du samdomi darbininkai. Vežam į Vilnių ne tik pieno produktus, bet ir iš savo šešiolikos avilių išimtą medų, laisvai po kiemą vaikštinėjančių vištų kiaušinius. Mano tikslas – ne didelis, bet stiprus šeimos ūkis, iš kurio miesto žmones pasiektų aukščiausios kokybės, naminiai produktai“, - apibendrina Juškų ūkio savininkė Jurga.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką