Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ūkininkas Gintautas Alksninis: „Ne embargas ir ne perdirbėjai mus smaugia, o menkas našumas“

Į kelias pieną gaminančias žemės ūkio bendroves investavęs ir savo ūkį valdantis Gintautas Alksninis, kuris yra baigęs universitetą JAV ir ilgai dirbęs žurnalistu Vašingtone, mano, kad didžiausia šalies žemės ūkio bėda – menkas produktyvumas ir dideli kaštai. Jis sako, kad nors Lietuvą vadiname agrariniu kraštu, tačiau pagal primelžiamą pieno kiekį lenkiame tik bulgarus ir rumunus.
Gintautas Alksninis
Gintautas Alksninis / Gintauto Alksninio archyvo nuotr.

G.Alksninis mano, kad pieno sektorius būtų daug stipresnis, jei vyrautų stambūs pieno ūkiai.

Atsiliekame ir nuo Estijos

„Visų bėdų esmė yra ta, kad per mažai pagaminame. Vienam pieno ūkiui Lietuvoje vidutiniškai tenka 11 karvių, iš kurių per dieną primelžiame apie 200 kg, tai yra po du kibirus pieno iš karvės.

Tuo tarpu Estijoje vidutinis bandos dydis yra 120 karvių. Jie dar prieš 20 metų nuėjo labai pragmatišku keliu: tiesiog valstybės lygiu nusprendė, kad pieną verta supirkti tik iš didesnių ūkių, o ne laikančių kelias karves. Taip jie greitai išsprendė ir higienos, ir kokybės klausimą. Juk tik dideli ūkiai įsirengia šaldytuvus, melžimo įrangą, užtikrina geras sąlygas gyvuliams“, – kalbėjo ūkininkas.

Visų bėdų esmė yra ta, kad per mažai pagaminame. Vienam pieno ūkiui Lietuvoje vidutiniškai tenka 11 karvių, iš kurių per dieną primelžiame apie 200 kg, tai yra po du kibirus pieno. Tuo tarpu Estijoje vidutinis bandos dydis yra 120 karvių.

Estijos ūkininkai netgi iš supirkėjų gauna mažiau už 1 kg pieno – maždaug po 86 centus, kai Lietuvoje galutinė kaina dideliuose ūkiuose yra 1,1 lito.

Nėra našumo

Dar įspūdingesni skirtumai lyginant Lietuvos ir Nyderlandų pienininkus.

Perpus mažiau nei Lietuva dirbamos žemės turintys Nyderlandai per metus perdirba 11,7 mln. tonų pieno, lietuviai – vos 1,5 mln. tonos. Lietuvos išsiderėta nacionalinė pieno kvota ES rinkoje šiuo metu išnaudojama vos 75 proc. 

Nyderlandų gaunamos pajamos iš pieno sektoriaus atitinka trečdalį viso mūsų bendrojo vidaus produkto. Panašūs didžiuliai skirtumai matomi ir lyginant Lietuvą su kitomis ES šalimis.

„Ne jų didesnės tiesioginės išmokos žemės ūkiui lemia efektyvumą. Ten ūkininkai daro viską, kad sumažintų kaštus ir padidintų produktyvumą, tik taip įmanoma išgyventi ir atlaikyti rinkos sukrėtimus“, – įsitikinęs G.Alksninis.

Jis netiki, kad parama nedideliems šeimos ūkiams prikels kaimą. „Nelieka tų šeimų, jauni žmonės išvažiuoja arba bėga iš gyvulininkystės sektoriaus į augalininkystę“, – sako G.Alksninis.

Parama pravalgoma

Ūkininkas įsitikinęs, kad ES parama įsigyti technikai suteikė ne tik naudos.

„Žinau ūkininkų, kurie laiko 30 karvių ir investuoja į ūkį 2 mln. litų. Jiems nesvarbu, ar tos investicijos atsipirks, atneš naudos, nes didelę dalį sudaro parama. Kurgi neimsi, jei duoda. Taip ir perkame būtinai didesnį traktorių nei kaimynas turi, nors gal verčiau jį būtų nuomotis. Bet juk efektyviau dėl to dirbti nepradedama“, – kalbėjo G.Alksninis.

Žinau ūkininkų, kurie laiko 30 karvių ir investuoja į ūkį 2 mln. litų. Jiems nesvarbu, ar tos investicijos atsipirks, atneš naudos, nes didelę dalį sudaro parama. 

Jis apgailestauja, kad besidžiaugdami plūgų, traktorių ir sėjamųjų geležimi, įsigyta už ES fondų lėšas, pagaminame vis mažiau produkcijos.

„Todėl ir kaltiname perdirbėjus, embargą, nors reikėtų patiems nusistatyti aiškią kryptį ir jos laikytis užuot gyvenus šia diena“, – mano ūkinininkas.

Perdirbėjai pažengė toliau

G.Alksninis pastebi, kad pieno perdirbėjai tvarkosi efektyviau nei gamintojai. „Gal padėjo tai, kad jie nesuskaldė įmonių į daug mažų. Aišku, jie pasinaudoja žemdirbių silpnomis vietomis, tuo, kad pieno negalime krauti į sandėlius kaip grūdus, gyvuliams reikia kasdienės priežiūros. Bet dėl to ir reikia mažinti savo išlaidas, kad nebūtume tokie jautrūs kainų svyravimams“, – kalbėjo ūkininkas.

G.Alksninis mano, kad pieno perdirbėjai vieninteliai žemės ūkio srityje pranoko kitas Baltijos šalis. „Estijoje mačiau, kad ūkininkai parduoda pieną „Rokiškio sūriui“. Vadinasi, estų perdirbėjai silpnesni nei lietuvių“, – mano ūkininkas.

Abejoja ūkininkų įmonės sėkme

G.Alksninis taip pat abejoja, kad pienininkus išgelbės naujoji Kaune statoma pieno perdirbimo įmonė „Pienas LT“, kuri bus valdoma į kooperatyvą susibūrusių ūkininkų.

„Ne savi pinigai paprastai nėra vertinami ir dažnai pridaroma klaidų. Aišku, norisi tikėti šios įmonės sėkme. Esu įsitikinęs, kad jai pradėjus veikti, kuri nors viena pieno perdirbimo bendrovė turės užsidaryti arba jungtis su kita, nes jau dabar joms trūksta žaliavos“, – pasakoja G.Alksninis.

Ūkininko nuomone, perdirbimo įmonės, kurios orientuojasi į eksportą, jau irgi yra per menki žaidėjai. „Jos dirba gerai, bet Lietuvoje yra per daug prekinių ženklų. Gerokai daugiau eksporto galimybių atsivertų, jei bent kelios jų susijungtų, tada ir Europos, ir kitose rinkose jos galėtų rimčiau konkuruoti“, – įsitikinęs G.Alksninis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius