„Lietuvoje registruota 118 tūkst. ūkių. 98 proc. visų ūkių yra iki 100 hektarų. Likę du procentai valdo 43 proc. visos dirbamos žemės. Didžiausia problema, kad ES parama skirstoma pagal vienodas taisykles tiek turinčiam 10 hektarų, tiek turinčiam 1000“, – 15min.lt sakė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis.
Dideli gauna daug, o maži – nieko
Virš šimto tūkstančių ūkininkų net nesikreipia paramos, nes jie tokių pinigų neturi. Jiems bankai neskolina. Ir negaudami paramos jie pagamina 63 proc. žemės ūkio gaminių, – sakė V.Juodsnukis.
ES investicinė parama skiriama tik po to, kai žmogus iš savo kišenės apmoka išlaidas – nusiperka technikos ar įrangos.
„Virš šimto tūkstančių ūkininkų net nesikreipia paramos, nes jie tokių pinigų neturi. Jiems bankai neskolina. Ir negaudami paramos jie pagamina 63 proc. žemės ūkio gaminių. O stambieji gaudami visą investicinę paramą nepagamina net pusės. Reiktų pažiūrėti, kaip šie skaičiai pasikeistų, jei parama būtų skirstoma teisingai.
Didieji turi naujus traktorius, kombainus, purkštuvus, įsigytus iš paramos. Smulkieji negavo nieko“, – piktinosi asociacijos vadovas.
Pasak jo, tai prieštarauja ES suformuluotiems paramos skirstymo principams, kuriais siekiama, kad būtų kuo teisingiau paskirstytos ES lėšos tarp valstybių narių. „Šis principas daugiau mažiau vykdomas.
Antras principas reikalauja paramą teisingai paskirstyti pačiose valstybėse. Tokio paskirstymo nesulaukiam nuo pat įstojimo į ES. Trečias principas skelbia, jog turi būti atskirtos paramos eilutės stambiam ir smulkiam ūkiui. Stambus ūkis yra kaip įmonė. Ji turi savo pastatus, samdomus darbuotojus, buhalteriją. Jų galimybės visai kitos“, – teigė V.Juodsnukis.
Jis nurodė, kad parama skirstoma neteisingai ir todėl, kad smulkūs ūkininkai negauna informacijos: „Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba lygiomis dalimis priklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai, Žemės ūkio ministerijai ir žemės ūkio bendrovėms. Kiek teko kalbėtu su tarnybos vadovu Edvardu Makeliu, jis pats sako: „Mano šeimininkai yra ūkininkų sąjunga ir žemės ūkio bendrovės – aš jiems ir ruošiu programas.“
Atsiliekame nuo vidurkio
Pagrindinis klausimas yra, ar mes žmones paliekam išmaldos prašytojais, ar jiems duodam galimybę dirbti, – dėstė smulkiųjų ūkininkų atstovas.
Susitarus dėl naujos finansinės perspektyvos ES savo narėms paliko galimybę peržiūrėti paramą ūkiams iki 30 hektarų. Kiekviena valstybė jiems gali padidinti paramą iki 30 proc. Taip smulkesnis ūkininkas galėtų papildomus pinigus investuoti į savo ūkio plėtimą arba gamybą.
„Pagrindinis klausimas yra, ar mes žmones paliekam išmaldos prašytojais, ar jiems duodam galimybę dirbti? Nuo Žygimanto Augusto Valakų reformos laikų matu buvo paimtas 20 hektarų ūkis.
Šiuo metu oficialus ES valstybių ūkių vidurkis yra 21 hektaras. Lietuvoje vidurkis yra 12 hektarų, bet jį labai kelia stambiausieji dvarininkai. Stambiausieji į savo ūkį investavę dešimtis milijonų ir kuria kitus modelius, kaip paramą vėl pasiimti, nors jau nežino, kam ją panaudoti“, – piktinosi pašnėkovas.
V.Juodsnukio teigimu, tokia situacija iš kaimų veja jaunus žmones, o stambiesiems ūkininkams tampa vis sudėtingiau rasti darbuotojų: „Jaunimas iš kaimų masiškai migruoja į miestus arba išvažiuoja į užsienį. Praeis keli metai ir kaimuose nebeliks kas dirba, net ir tuose stambiuose ūkiuose. Jau dabar stambieji ūkininkai neranda traktorininkų, melžėjų, lauko darbuotojų. Jie siūlo iki 10 tūkst. litų traktorininkui javapjūtės mėnesį, bet neranda norinčių.“
Trūksta viešumo
Asociacijos vadovui nerimą kėlė viešumo trūkumas. Pasak jo nėra viešinama, kaip buvo pasinaudota parama per praėjusius laikotarpius.
„Tuos duomenis skelbti bijo, nes vieni ir tie patys ūkininkai nuolatos ėmė paramą. ES davė paramą toms valstybėms, kurios nebuvo pasiekusius 75 proc. ES vidurkio. Dabar Lietuvos stambieji ūkininkai tą vidurkį jau aplenkę. Nuvažiuojam į Italiją ar Prancūziją – jie mums sako, kad viską jau turime. Jie skundžiasi, kad tokios technikos neturi patys", – kalbėjo V.Juodsnukis.
Paklaustas, ar šiuo metu būtų lengva nusipirkti dešimt hektarų žemės ir pradėti ūkininkauti V.Juodsnukis atsakė: „Tai neįmanoma. Ką jūs darysite, pasiimsite kastuvą ir kasite laukus? Išsinuomoti technikos nėra kur. Nuo ko pradėti? Tai yra sugrįžimas į viduramžius.“
Nėra valstybės politikos
Jeigu vieną dieną užsidarytų prekybos centrai ir sutriktų sistema, Lietuva neapsirūpintų maistu, nes pas ūkininkus nėra atsargų sau ir kaimynui, – minėjo V.Pliuskys.
15min.lt kalbintas ūkininkas Virginijus Pliuskys pasigedo valstybinio požiūrio: „Stambų prekinį ūkį galima vystyti vidurio Lietuvoje, kur geras derlingumas. Rytų Lietuva ir Dzūkija yra visiškai kitokios.
Šiems regionams reikia kitokios valstybės politikos. Žvyringose kalvose neprotinga didinti dirvų eroziją ir skatinti augalininkystę. Kai Vidurio Lietuvoje pritrūksta vietos, jeigu yra neprotingai skiriama parama, ūkiai plečiasi į dzūkiškas pieskeles, kur geras derlius fiziškai neįmanomas."
Jis pats pasakojo prieš dvejus metus įšaldęs gyvulininkystę dėl neteisingos valstybės politikos. „Tai lemia iškreipta ministerijos tarnybų veikla. Gyvulininkystės sektoriuje yra labai daug valstybės įsteigtų arba kontroliuojamų įmonių. Visas gyvulininkystės valdymas yra tragiškai monopolizuotas Žemės ūkio ministerijos“, – sakė ūkininkas.
Pašnekovas piešė nelinksmą Lietuvos žemės ūkio paveikslą: „Šiuo metu didelis kiekis gyvulių yra Žemaitijoje, kur derlinga žemė. Dzūkijoje atvirkščiai, nėra nei gyvulių, nei derlingumo. Sakau aiškiai, jeigu vieną dieną užsidarytų prekybos centrai ir sutriktų sistema, Lietuva neapsirūpintu maistu, nes pas ūkininkus nėra atsargų sau ir kaimynui.“
Lobsta tik saujelė
V.Pliuskys dėstė, jog Lietuva neturėjo politikos, kaip pasinaudoti ES parama, ir ją atidavė mažam kiekiui žmonių: „Likusi dalis protingai padarė, kad pradėjo emigruoti ir užsienyje gauti tokį atlyginimą, kokio jie yra verti. Šiandien turime apsispręsti, ko mes norime. Ar norime, kad jaunimas išgirstų žinutę, kad nuo rytojaus jis gali uždirbti ir turėti normalią šeimą? Jam nebūtina turėti žmoną Lietuvoje, o pačiam dirbti Vokietijoje.“
Pasak jo, šiandien to nėra. „Tik sakoma, kad jaunas žmogus remiamas, bet jeigu dabar jaunam žmogui reikėtų gauti paramą, tai, patikėkit manim, kol jis susitvarkys dokumentus, eilinį kartą bus pasakyta, kad ta parama baigėsi arba tai grupei netaikoma. Žmonės nusivilia ir išvažiuoja. Kai baigsis parama, o mes turėsime neišvystytus regionus, Lietuvoje atsiras plotai, kuriuose nežinau, ką reikės veikti. Galėsime daryti naują verslą. Tiems, kurie senatvėje grįš iš užsienio su geromis pensijomis, kaimo pašiūrėse galėsime atidaryti senelių namus“, – sakė ūkininkas.
Valstybė iškraipo konkurenciją
Ūkininko augintas ketverių metų arklys, kai ateina metas jį parduoti, yra 12 tūkst. Lt brangesnis nei augintas su valstybės parama, – pasakojo V.Pliuskys.
Ūkininkas pabrėžė, kad kaime gyvulys – tai garantija, kad žmogus kiekvieną rytą ir vakarą turės jį pašerti, todėl nesėdės prie butelio nieko neveikdamas ir gaudamas paramą iš valstybės.
Jo manymu, šiuo metu valstybės gyvulininkystės politika kelia itin daug klausimų. Ypač pažvelgus į tokias sritis, kaip žirgininkystė: „Valstybė deklaruoja, kad yra sukurtos nacionalinės veislės, kurias gali saugoti tik juridiniai vienetai, kurių ne mažiau nei 50 proc. akcijų valdo valstybė. Taip saugomas Lietuvos sunkusis, Lietuvos žemaitukas, dabar sukurtas lietuviško genofondo trakėnas. Jie gauna ne mažiau nei po 3 tūkst. litų kiekvienam žirgui. Ūkininkai, kurie galėtų saugoti tokius gyvulius, šios paramos negauna. Taip atsiranda labai didelė disproporcija. Ketverių metų ūkininko augintas arklys, kai ateina metas jį parduoti, yra 12 tūkst. Lt brangesnis nei augintas su valstybės parama.“
Neturi pinigų
Smulkiems ūkiams buvo net skelbiamos atskiros programos, bet neatsirasdavo norinčių. Manau, problema buvo, kad krizės metais ūkininkai savų pinigų neturėdavo, todėl reikėdavo eiti į banką, – sakė K.Starkevičius.
Parlamentaras, buvęs žemės ūkio ministras, stambus ūkininkas Kazimieras Starkevičius 15min.lt teigė, jog situacijos nereiktų dramatizuoti.
Pasak jo, statistiką iškraipo fiktyvūs ūkininkai. „Tiek ūkininkų realiai nėra, nes daugelis registruojasi dėl lengvatų. Tai daro meškos paslaugą ir iškreipia realią situaciją.
Nemažai ūkininkų įsiregistruoja tik tam, kad galėtų namą lengviau pasistatyti 50 arų sklype. Tokių ūkininkų daugiau aplink Vilnių ir Kauną. Aktyviai dalyvaujančių žemės ūkyje yra apie 60 tūkst.“, – tikino eksministras.
Jis priminė, kad 2008 m. investicinę paramą gavo 1 600 ūkininkų, o po ketverių metų jų buvo virš 20 tūkst. Tačiau į šią statistiką patenka ir šiferinių stogų keitimo programa, kuria pasinaudojo kaime gyvenantys žmonės.
„Smulkiems ūkiams buvo net skelbiamos atskiros programos, bet neatsirasdavo norinčių. Numatytos lėšos net nebuvo išnaudotos, o buvo tiesiog perskirstytos. Mažinome reikalavimus ūkininkams, tačiau jų pasyvumo priežastis ne ta. Manau, problema buvo, kad krizės metais ūkininkai savų pinigų neturėdavo, todėl reikėdavo eiti į banką“, – teigė K.Starkevičius.
Pasak jo, didesnę paramą smulkiems ūkiams trukdo skirti ir piktnaudžiavimo galimybė: „Jeigu mes ką nors dirbtinai darysime, kils pavojus, kad ūkiai bus specialiai skaldomi tam, kad būtų galima gauti papildomos paramos.“
