Sakoma, jog taisyklės yra tam, kad jas laužytume. Matyt, tas pats ir dėl stereotipų. Tam tikros normos ar taisyklės (pavyzdžiui, Zodiako ženklai) yra sugalvotos tam, kad būtų galima lengviau pažinti žmogų. Tarkim, jeigu jis gimęs balandžio mėnesį, viskas aišku, apie jį daug ką įmanoma papasakoti. Juk paprasčiau suskirstyti žmones pagal dvylika mėnesių, ir nesukti sau galvos.
Pažvelgus į stilistę Agnę Jagelavičiūtę nekyla abejonių, jog gerą nuotaiką ir temperamentą mergina atsinešė iš vaikystės.
Bendraudama su šimtu draugų, mergina pamiršdavo esanti vienturtė. Priešingai, būdama maža neretai džiaugdavosi esanti vienintelis vaikas šeimoje: „Vaikystėje mačiau, kaip broliai ir seserys mušasi, šantažuoja vieni kitus, skundžia tėvams, todėl tokiais momentais man būdavo smagu, jog aš – vienturtė. Iš tiesų niekuomet neišgyvenau dėl to, kad neturiu brolio arba sesers. Tiesiog taip esu įpratusi.“
Visi, kurie nors kartą matė ją per televizorių, skaitė spaudą, žino, jog mergina mėgsta dėmesį, jai patinka būti pastebimai. Be Agnės nevyksta beveik nei vieno žvaigždžių vakarėlio. Visuomet linksmą ir šnekią merginą mėgsta žmonės ir žurnalistai – Agnė juos taip pat. Gal noras nuolat būti pirmosiose gretose – per didelės tėvų meilės rezultatas? Gal jeigu būtų turėjusi brolį, jos charakteris būtų susiformavęs kitoks? Į tokias kalbas Agnė tik numoja ranka: „Baikit, jeigu būčiau turėjusi brolį arba seserį, taip pat sėkmingai juos būčiau rikiavusi. Toks jau tas mano būdas. Negalvoju, kad tai, jog šeimoje esu viena, labai stipriai paveikė mano charakterį. Būtų keista, jeigu pasakyčiau, kad nemėgstu dėmesio: kiek save prisimenu, visada jis patiko.“
Mergina teigia tik dabar pradedanti pastebėti būdo bruožus, kurių anksčiau nematė: „Tam tikromis akimirkomis atsiskleidžia mano charakteris. Tarkim, atėjus draugams, ruošiu vaišes. Kuris nors manęs klausia, ar galėtų pabaigti? Žinoma, kad gali, kaip dar kyla toks klausimas! Nesu savanaudė, galvojanti tik apie save, bet tokiais momentais man būna keista, – šypsosi. – Nors šeimoje augau viena, apsupta dėmesiu ir šiluma, manau, net jeigu būtų buvę daugiau atžalų, meilę tėvai tikrai būtų daliję po lygiai. Viskas priklauso nuo tėvų, nuo jų požiūrio į vaiką.“
Staiga Agnė prisiminė vaikystėje pas močiutes praleistas vasaras ir išgyventas emocijas: „Turėjau dvi močiutes: vienai buvau viena anūkė iš trijų, kitai – vienintelė. Pastaroji dėl manęs eidavo iš proto, be galo mylėjo, lepino. Kita močiutė dėmesį dalydavo visoms trims po lygiai. Man tai nelabai patiko.“
Mergina pasakoja, jog vaikystėje niekada nejuto vienatvės. Būdama vos trejų, ji jau žinojo, ką reiškia eiti į darželį, dalytis lova ar šaukštu su darželio draugais.
Kalbėdama apie savo draugus ir jų santykius su artimaisiais, surimtėja ir prisipažįsta kartais susimąstanti apie vienturtės dalią bei apie užklupsiančią vienatvę iškeliavus tėvams anapilin, tačiau čia pat pateikia šimtą pavyzdžių apie nesutarimus ar net nusikaltimus, kurie vyksta tarp brolių dėl tėvų turto: „Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių net iš savo pažįstamų, kurie gali gerkles vienas kitam perkąsti dėl tėvų turto, būrio. Klysta, kas mano, jog tokių dalykų nutinka tik žemiausio socialinio sluoksnio žmonėms. Nieko panašaus – tarp turtuolių tai irgi gana dažna. Visuomenėje vyrauja nuomonė: jeigu nesutari su svetimu žmogumi – normalu, juk jis neprivalo tavimi rūpintis, o tarp savų būtinai turi būti puikūs santykiai“.
Pažvelgus į stilistę Agnę Jagelavičiūtę nekyla abejonių, jog gerą nuotaiką ir temperamentą mergina atsinešė iš vaikystės.
Bendraudama su šimtu draugų, mergina pamiršdavo esanti vienturtė. Priešingai, būdama maža neretai džiaugdavosi esanti vienintelis vaikas šeimoje: „Vaikystėje mačiau, kaip broliai ir seserys mušasi, šantažuoja vieni kitus, skundžia tėvams, todėl tokiais momentais man būdavo smagu, jog aš – vienturtė. Iš tiesų niekuomet neišgyvenau dėl to, kad neturiu brolio arba sesers. Tiesiog taip esu įpratusi.“
Visi, kurie nors kartą matė ją per televizorių, skaitė spaudą, žino, jog mergina mėgsta dėmesį, jai patinka būti pastebimai. Be Agnės nevyksta beveik nei vieno žvaigždžių vakarėlio. Visuomet linksmą ir šnekią merginą mėgsta žmonės ir žurnalistai – Agnė juos taip pat. Gal noras nuolat būti pirmosiose gretose – per didelės tėvų meilės rezultatas? Gal jeigu būtų turėjusi brolį, jos charakteris būtų susiformavęs kitoks? Į tokias kalbas Agnė tik numoja ranka: „Baikit, jeigu būčiau turėjusi brolį arba seserį, taip pat sėkmingai juos būčiau rikiavusi. Toks jau tas mano būdas. Negalvoju, kad tai, jog šeimoje esu viena, labai stipriai paveikė mano charakterį. Būtų keista, jeigu pasakyčiau, kad nemėgstu dėmesio: kiek save prisimenu, visada jis patiko.“
Mergina teigia tik dabar pradedanti pastebėti būdo bruožus, kurių anksčiau nematė: „Tam tikromis akimirkomis atsiskleidžia mano charakteris. Tarkim, atėjus draugams, ruošiu vaišes. Kuris nors manęs klausia, ar galėtų pabaigti? Žinoma, kad gali, kaip dar kyla toks klausimas! Nesu savanaudė, galvojanti tik apie save, bet tokiais momentais man būna keista, – šypsosi. – Nors šeimoje augau viena, apsupta dėmesiu ir šiluma, manau, net jeigu būtų buvę daugiau atžalų, meilę tėvai tikrai būtų daliję po lygiai. Viskas priklauso nuo tėvų, nuo jų požiūrio į vaiką.“
Staiga Agnė prisiminė vaikystėje pas močiutes praleistas vasaras ir išgyventas emocijas: „Turėjau dvi močiutes: vienai buvau viena anūkė iš trijų, kitai – vienintelė. Pastaroji dėl manęs eidavo iš proto, be galo mylėjo, lepino. Kita močiutė dėmesį dalydavo visoms trims po lygiai. Man tai nelabai patiko.“
Mergina pasakoja, jog vaikystėje niekada nejuto vienatvės. Būdama vos trejų, ji jau žinojo, ką reiškia eiti į darželį, dalytis lova ar šaukštu su darželio draugais.
Kalbėdama apie savo draugus ir jų santykius su artimaisiais, surimtėja ir prisipažįsta kartais susimąstanti apie vienturtės dalią bei apie užklupsiančią vienatvę iškeliavus tėvams anapilin, tačiau čia pat pateikia šimtą pavyzdžių apie nesutarimus ar net nusikaltimus, kurie vyksta tarp brolių dėl tėvų turto: „Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių net iš savo pažįstamų, kurie gali gerkles vienas kitam perkąsti dėl tėvų turto, būrio. Klysta, kas mano, jog tokių dalykų nutinka tik žemiausio socialinio sluoksnio žmonėms. Nieko panašaus – tarp turtuolių tai irgi gana dažna. Visuomenėje vyrauja nuomonė: jeigu nesutari su svetimu žmogumi – normalu, juk jis neprivalo tavimi rūpintis, o tarp savų būtinai turi būti puikūs santykiai“.
